Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šio kaimo dvaro rūmų rizalito sienoje susipina Antikos, Persijos ir kiti architektūros elementai. Ant fasado aukštyn besistiebiančios augalinių motyvų ornamentikos detalės primena net mūsiškę kraičio skrynią.
Lyg suakmenėjęs gyvybės medis. Gal rūmų savininkai norėjo pabrėžti dvaro gyvastį, ilgaamžiškumą...
Vis dėlto, jei pavyktų pakeliauti laiku, magėtų susipažinti su Pelyšų dvaro rūmų (Anykščių r.) architektu. Juk jei ne impozantiškasis rizalitas – Pelyšos svečių sulauktų kur kas rečiau.
Toks Lietuvos dvarams nebūdingas statinys iškilo 1823 m. Centrinė vienaaukštė rūmų dalis – neišsiskiriančio mūro, be puošybos elementų. Būtent toks santūrus ir rizalito šonas, veikiausiai primenantis seną malūną ar kokį kitą ūkinį pastatą. Šis kontrastingas architektūrinis sprendimas sukelia daug mįslių.
Būtent tuo laikotarpiu dvaro savininku buvo Ukmergės pavieto ribų teisėjas Jonas Durasevičius. Sunku numanyti, kas lėmė tokį rūmų statybų sprendimą.
Vos kelis gyventojus teturinčiame Pelyšų kaime yra išlikę ir kiti dvaro pastatai. Tik jie – kiek atokiau nuo rūmų. Jau byra drūtomis puskolonėmis puoštas didžiulis dvaro tvartas. Tebėra oficiną ar kumetyną primenantis statinys. Panašu, kad pastarajame ilgą laiką veikė pieninė, nes visur mėtosi dokumentai apie reduktazę ir somatines ląsteles.
Kairiojoje pieninės pusėje gyveno žmonės. Ant virvės prie krosnies džiūsta kojinės, ant dujinės viryklės laukia vakarienė, bet ant slenksčio jau auga medis, tačiau tikresnis, nei rūmų sienoje...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
