Pirmąją pasakojimo dalį, kurioje atskleidžiama turtinga Svanetijos gyventojų – svanų – istorija, skaitykite čia.
Į tai įėjo naudojimasis jo name esančia virykle, vandeniu, galimybe graužti čia pat byrančius ant palapinių obuolius, vaišinimas namine vynuogių degtine čača (araki), naminiu sūriu ir karštais chačapuriais (papločiai su sūriu). Vaišės buvo labiau simbolinės – norint daugiau gardžių šeimininkės chačapurių tekdavo pakloti po 5 larius už vieną.
Mūsų šeimininkas Gogis gyvena tipiškame šiuolaikiniame svanų name: dviejų aukštų, erdvus, apatinis aukštas iš akmens, viršutinis – iš medžio. Per visą antrą aukštą išilgai eina veranda, apačioje didžiulė patalpa – virtuvė ir svetainė su geležine krosnimi, stalu ir sofa palei sieną.
Gogio tėvas – pagyvenęs žmogus, menąs dar Staliną ir, sako, kopęs į Ušbą su pačiu Michailu Chergianiu, legendiniu Svanetijos ir visos buvusios Tarybų Sąjungos alpinistu, pramintu Uoliniu tigru.
Gebėjimas pasėdėti už tokio stalo daugybę valandų, išmaukti fantastišką kiekį čačos ir nenugriūti po stalu bei neprikalbėti kvailysčių – nelengvas menas, bet kaip man pasirodė, vietiniai jį puikiai įvaldę.
Kai visos mūsų palapinės buvo išskleistos, vadus ir jų pavaduotojus Gogis pakvietė į savo namus.
Prie krosnies pluša jauna, liekna šeimininkė, vieną po kito į įkaitusį, kaip pragaras, pečių šaudama chačapurius ir čia pat karštus patiekdama svečiams ant stalo.
Gebėjimas pasėdėti už tokio stalo daugybę valandų, išmaukti fantastišką kiekį čačos ir nenugriūti po stalu bei neprikalbėti kvailysčių – nelengvas menas, bet kaip man pasirodė, vietiniai jį puikiai įvaldę.
Prie stalo susėdo visa šeima. Senolis nuo jo pakils paskutinis. Plėšomas garuojantis chačapuris, pilama čača, liejasi tostai už Gruziją ir Lietuvą, už Svanetiją, už svečius, už šeimininkę, už šeimininką, už brolybę, už sveikatą, už meilę, už motinas ir tėvus, už žmonas ir visas moteris, už kalnus ir tuos, kurie į juos lipa, ir, rodos, tie tostai niekada nesibaigia: „Tegu apdovanoja tave Dievas sveikata, broli, tu geras žmogus“ – ir iki dugno, ir vėl iš naujo, ir vėl....
Nemažas išbandymas nepatyrusiam šioje srityje. Tiesa, jei negersi, niekas įkyriai neįkalbinės. Gebėjimas pasėdėti už tokio stalo daugybę valandų, išmaukti fantastišką kiekį čačos ir nenugriūti po stalu bei neprikalbėti kvailysčių – nelengvas menas, bet kaip man pasirodė, vietiniai jį puikiai įvaldę ir kitą dieną žvalūs mūsų mantą pavėžėjo su arkliuku į kalnus.
Nelengvai į Čiždy perėją (1A, 3097 m)
Nakvynė miegmaišyje lauke po obelimi buvo lengva. Atsikėliau anksti, pažadino visur šniukštinėjančios svanų kiaulės, kurios ėmė rietis prie mano guolio dėl nukritusių obuolių. Rijo, čepsėjo palei mano ausis, tad neliko nieko kito, kaip lįsti iš miegmaišio ir sveikinti patekėjusią saulę.
Prieš akis atsivėrė kylančios saulės nušviesta dvidantė Ušba pačiame Aukštutinės Svanetijos centre. Jos didingumas pritrenkia, baugina ir įkvepia. Mačiau daugybę kalnų – Tian Šanio, Pamyro, Kaukazo, Centrinės Kinijos, Balkanų, Skandinavijos, Alpių. Visi jie nuostabūs. Bet Ušba – viena.
Jos grožio neįmanoma nupasakoti, reikia pamatyti. Ne kiekvienam šiame gyvenime nusišypso laimė užkopti į jos viršūnę. Bet kas užkopė, tas visiems laikams nugalėjo save, savo silpnybes ir savo baimes. Tai pavyksta tiems, kas pasitiki savimi.
Vieni iš pirmųjų į Ušbą pakilo patys svanai. Jie ten naktį užkūrė didžiulį laužą, parodydami visiems, kad žmogus gali viską, tik reikia turėti didžiulį norą. Mes su juo čia ir atvykome. Beliko krautis kuprines ir pradėti žygį.
Kilome vingiuotu miško keliuku, vėliau skaldos takeliu ir po kokių 7 valandų žygio sustojome nakvynės visai prie paskutinio, paties stačiausio pakilimo į perėją.
Kitą rytą, gaubiant rūkui, ją paėmėme, pakrikštijome naujokus, kuriems teko priklaupti ir sužvarbusiomis nuo vėjo lūpomis pakštelti į ledkirtį. Po to tradiciškai iš kondensuoto pieno, riešutų, šokolado ir balto sniego pasigaminome naminius ledus.
Juos sulaižę sustojome pusračiu, nusifotografavome kalnų viršūnių bei tautinės vėliavos fone ir leidomės šiek tiek žemyn nuo perėjos į Lailos šturminę stovyklą prie didelio akmens (2800 m), upės Chamaruli slėnyje.
