ES šalies piliečiams į Ekvadorą (kaip ir į bet kurią kitą Pietų Amerikos šalį) nereikia vizų, taigi sužinoti apie jį daugiau nei tai, kad Ekvadoras patenka į grupę šalių, kurias kelionių organizatoriai vadina egzotiškomis, nėra sudėtinga – tereikia noro ir laiko.
Dažniausias dalykas, kurį pamatysime Ekvadore, yra – ne, ne bananas, nors Ekvadoras yra tikrų tikriausia bananų respublika, visom prasmėm. Tai Jėzus arba Marija (arba jiedu drauge). Jie žvelgia nuo kiekvieno automobilio galinio ir priekinio stiklo, jų apstu kavinėse, įstaigose, turguose, viešbučių kambariuose, stotyse, tvankiuose laukiamuosiuose; gatvių ir firmų pavadinimai, žinoma, taip pat susiję su religija ar katalikų bažnyčia, dažniausiai tai būna kokio šventojo vardas. Mus, turistus iš Vidurio Europos, visgi labiausiai trikdo šalies prezidento vardas – Leninas (Lenín Boltaire Moreno Garcés), kurį anam, kaip teigiama, davęs komunistuojantis tėvas.
Pats kvailiausias dalykas (ir ne tik Ekvadore, o didelėje dalyje Pietų Amerikos) – uždraustas rūkymas viešose vietose, todėl niekur nepamatysi rūkančių žmonių. Tam tikri apribojimai taikomi, matyt, ir prekybai cigaretėmis, nes vakarais po tiltais arba šiaip atkampesnėse vietose vyksta labai aktyvi prekyba jomis – po vieną, dvi, kaip mūsuose pervartos laikais.
Bene svarbiausi Ekvadoro žymenys yra, suprantama, pats pusiaujas (ekvatorius), nuo kurio, kaip minėjau, šalis gavo vardą, ir ugnikalniai. Galima sakyti, kad Ekvadoras neatsiejamas nuo vulkanų taip, kaip Lietuva nuo Baltijos pajūrio kopų arba Paryžius nuo Eiffelio bokšto. Šioje šalyje (skaičiuojant drauge su garsiosiomis Galapagų salomis) yra 27 aktyvūs ugnikalniai, iš kurių žinomesni – Kajambė, Reventadoras, Gvagva Pičinča, Kotopachis, Čimborasas ir, žinoma, 2014-aisiais išsiveržęs Tungurahua.
Kad ir kokią kryptį Ekvadore rinktumėtės, visur sulauksite intriguojančių pasiūlymų užkopti į ugnikalnį, pasivaikščioti po lavos laukus ar netgi nusileisti dviračiu nuo, tarkim, Čimboraso. Tačiau pradėti pažintį su ugnikalniais lengviausia ir patogiausia jau sostinėje Kite – palei jį dunkso didelis vulkanas Pičinča. Į 4100 m aukštyje esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios visas Kitas matyti tarytum iš paukščio, ar veikiau lėktuvo, skrydžio, galima nukakti (mums) egzotiška transporto priemone – lyno vagonėliu (telefériqo).
Tiesa, surasti jo stotelę yra iššūkis, šią transporto rūšį išvysčiusiuose La Pase ar Kolumbijos Medeljine orientuotis sekasi gerokai lengviau. Ištvermingesni ir geriau pasiruošę turistai iš čia gali mėginti pasiekti vieną iš dviejų ugnikalnio viršūnių – į 4680 m aukštį kylančią Ruku Pičinča (tam prireiks maždaug 3 valandų).
Ekvadoro kasdienybė šiek tiek primena gariūnmetį.
Skirtingai nei kaimyninė Kolumbija, kuri aktyviai formuoja savo, kaip naujos turizmo krypties, įvaizdį, ar Peru, nuosekliai pristatanti save kaip inkų ir lamų šalį, Ekvadoras atrodo neturįs aiškaus identiteto. Kyla įspūdis, kad čia niekas nepiešia jokių perspektyvų ir nekuria vizijų – tik prekiauja. Galbūt todėl mums, kitados išgyvenusiems nelengvą aklimatizacijos laisvoje rinkoje periodą, Ekvadoro kasdienybė šiek tiek primena gariūnmetį: beveik nėra prekybos centrų (o jei yra, tai labai primityvūs, ir juose nuolat kyla techninių nesklandumų), stotyse pasigendame vienos bilietų pardavimo sistemos – juos pirkti reikia reisą aptarnaujančios firmos biure, pakampėse trypčiojantys valiutos keitėjai...
Vis dėlto aiškios orientacijos stygius (ypač turint galvoj, kad turizmas šioje šalyje tikrai nėra pagrindinė ekonomikos šaka) tuo pat metu ir išlaisvina – tai reiškia, kad kiekviename žingsnyje nebūsi persekiojamas suįžūlėjusių turizmo paslaugų siūlytojų ir verteivų, galėsi tikėtis daugmaž adekvačių kainų ir netgi nuoširdžiai pabendrausi su vietiniais (tiesa, jei nemokate ispaniškai, bendrauti teks pirštais), o tai būtų visiškai neįmanoma šalyse, kur į turistą žiūrima kaip į vaikščiojantį dolerių maišą.
Ekvadore jums neteks desperatiškai plėšytis, lankant objektą po objekto – kadangi šalis iš dalies nedidelė, spėsite ramiai aplankyti viską, ką ketinote, ir greičiausiai nepatirsite jokių didesnių nepatogumų ir kliūčių. Jei nesate amerikietis (o jei skaitote šį straipsnį, tikriausiai nesate), būsite sutinkamas ir išlydimas geranoriškai, jei vis dėlto esate, galite pasiguosti nebent tuo, kad jūsų čia nekęs ne daugiau nei kitose Lotynų Amerikos valstybėse.
Mūsų pirmosios akimirkos Ekvadore pažymėtos tvankumos ir rūpesčio, kaip suvokti Ekvadoro monetarinę sistemą – oficiali šalies valiuta yra JAV doleris, tačiau greta funkcionuoja ir vietinis sentavas (pvz. dvi monetos po 50 sentavų yra 1USD), todėl skaičiuoti grąžą iš pradžių sekasi gana sunkiai. Tenka gintis nuo mobiliojo ryšio paketų pardavėjų (kaip vėliau įsitikinsime, be reikalo).
Taksi automobiliai, žinoma, nepaisys nei kelio ženklų, nei šviesoforų signalų – taip Ekvadore elgiasi visi, įskaitant kelių policiją.
Pompastiškai padabintas autobusas, kai pagaliau išriedame iš pasienio miestelio Tulkano, paaiškėja besąs vėjų perpučiamas, neužsifiksuoja langai, visą kelią tenka spausti prie stiklo vėjyje besidraskančias užuolaidėles. Tiesa, nė minutės nepaliauja kvepėję bananais.
Ekvadoro sostinė Kitas (formaliai – San Francisco de Quito, Aimarų kalba – Kitu) irgi neskuba parodyti mums savo gražiojo veido – visuomeninis transportas baigęs darbą (paskutiniai autobusai išvyksta apie dešimtą valandą, bet susirūpinti grįžimu namo dera jau aštuntą, o, pagaliau, ir ką veiksite – miesto centre po septintos lieka vos keli žmonės ir aklinai užsklęstos parduotuvių angos), savo vertę pajutę taksistai sunkiai leidžiasi į kalbas. Nuo pakraštyje esančios autobusų stoties iki centro – keliolika kilometrų, taksi automobilis (kuris, žinoma, nepaisys nei kelio ženklų, nei šviesoforų signalų – taip Ekvadore elgiasi visi, įskaitant kelių policiją) šį atstumą įveiks geriausiu atveju per pusvalandį.
Netrukus suprasime, kodėl žmogystos ant sienos mums taip įkyriai kišo išankstinio mokėjimo korteles – Ekvadore neveikia tarptinklinis ryšys, mūsų mobilieji telefonai dviem savaitėms virsta laikrodžiais, tiek pat laiko – kol pagaliau įvažiuosime į Peru – negalėsime tvarkyti savo banko sąskaitų – nesant ryšio, neveiks mobilusis parašas.
Trumpai tariant, jei vykstate į Ekvadorą, pasirūpinkite kitais asmenybės identifikavimo būdais – mobiliąja programėle, kodų generatoriumi arba, pagaliau, kodų kortele. Ir jokiu būdu nepamirškite įsimesti kelioninio adapterio – kad ir kokių išankstinių atsargos priemonių imtumėtės, jei neturėsite adapterio, telefonas Ekvadore jums bus naudingas tiek pat, kiek ir plyta (europietiško kištuko į elektros lizdą šioje šalyje neįkišite).
Beje, Kitas – aukščiausiai pasaulyje įsikūrusi sostinė po Bolivijos sostinės La Paso, virš jūros lygio ji pakilusi beveik tris kilometrus, todėl turistams, ypač atvykusiems lėktuvu, prireikia laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Galimi tokie reiškiniai kaip galvos svaigimas, pykinimas, kraujas iš nosies, spaudimas kaktos srityje. Šių simptomų išvengti neįmanoma, tačiau galima pasistengti, kad jie būtų kuo mažesni – nešiokite akinius, kepurę, taip pat venkite atvirų drabužių, tokiame aukštyje net ir debesuotą dieną galite kraupiai nudegti.
Jeigu reikėtų išskirti vieną arba dvi geriausiai Ekvadoro sostinę apibūdinančias savybes, sakyčiau, kad akis, matyt, labiausiai pakeri kolonijinė architektūra: Ekvadoro sostinė turi vieną didžiausių, mažiausiai pasikeitusių ir geriausiai saugomų visoje Amerikoje istorinių centrų (centro historico), pasitinkantį atvykėlį 17 amžiaus fasadais, vaizdingomis aikštėmis ir ispaniškų, mauriškų bei indėniškų elementų turinčiomis didingomis bažnyčiomis. (Tai viena pirmųjų UNESCO pasaulio paveldo sąrašo vietų, į jį įtraukta 1978 m., drauge su Krokuvos senamiesčiu.)
Kūnas labiausiai įsimena reljefą – kad ir kur eitum, čia nuolat reikia kopti viršų.
Tačiau kūnas labiausiai įsimena reljefą – kad ir kur eitum, čia nuolat reikia kopti į viršų (šaligatviu, grindiniu arba labai stačiais laipteliais) arba leistis, o prabangą eiti tiesiai gauni tik aplink Plaza Grande (oficialiai vadinamą Plaza de Independencia – Nepriklausomybės aikšte) esančiose keliose centrinėse gatvėse. Taigi daugelis miesto grožybių išsisaugo atmintyje perspektyvose „iš viršaus“ arba „iš apačios“, o neabejotinai dažniausias kiekvieno atvykėlio pasiūlymas kelionės bendrui – „gal truputį pailsėkim, ką?“
Įsitaisiusią dauboje tarp ugnikalnių viršūnių sostinę nuo El Panecillo (liet. duonos kepalėlis) kalvos dieną naktį stebi šmėklą (o iš nugaros – vištą) primenanti 42,5 metrų aukščio aliumininė Šv.Marija – tai vienintelė pasaulyje Marija su sparnais ir didžiausia pasaulyje kniedyto aliuminio skulptūra, sukurta dairantis į pagrindinį Šv.Pranciškaus bažnyčios altorių puošiančią garsiąją Kito Madoną (Virgen de Quito), vadinamą „šokėja“, kurią 1734 m. sukūrė Bernardo de Legarda. O šis, kaip teigiama, įkvėpimo sėmęsis sklaidydamas Apokalipsės knygą...
„Nuo Marijos“, ypač jei nepagailėjote kelių pinigėlių ir užlipote į apžvalgos aikštelę prie jos kojų, atsiveria visa Kito didybė, pabrėžiama jo taisyklingos geometrijos – net stebint iš aukštai matyti, kaip taisyklingai miestas dėstosi išilgai lygiagrečių gatvių, kurios nekeičia savo krypties, netgi sutikusios natūralias kliūtis. Apačioje, kur Marijos akis nesiekia, išsidėstę kuklesni kvartalai su kuklesniais gyventojais, ir geometrija čia ne tokia preciziška. Bet vaikščioti ten saugu, todėl akis nuo kalvos paganyti sumaniusiems turistams nėra būtinybės naudotis taksi – vingiuotais ir gana patogiais eiti laipteliais ir takeliais kalvos viršūnę pasieksite maždaug per 40 minučių.
Visas miesto gyvenimas vyksta aplink Plaza Grande – tiesa, tik dieną. Kaip jau minėjau anksčiau, saulei nusileidus minios pradeda sparčiai retėti, ir apie 20–21 val. miesto centras atrodo kaip giliausią naktį – nė vieno žmogaus, parduotuvių langinės aklinai užstumtos, net ir veikiantys viešbučiai užsibarikadavę taip, kad iš šalies neįtartum juos apskritai veikiant.
Saulei nusileidus minios pradeda sparčiai retėti, ir apie 20–21 val. miesto centras atrodo kaip giliausią naktį.
Atmosfera, palyginti su rūsčiais, nesušukuotais Kolumbijos didmiesčiais, čia labai jauki – Kite pasijuntame atgavę dykinėjimo laisvę. Pavojingų kvartalų, matyt, yra ir čia, bet tiek daug perspėjimų ir nurodymų, kur eiti ir kur neiti, čia iš vietinių nesulaukiame. Aplankome Katedrą, kurią puošia žymių Kito mokyklos menininkų religinio meno darbai, Arkivyskupijos rūmus (Palacio Arzobiscopal), prezidentūrą (Palacio del Gobierno). Įkišame nosį į Šv.Pranciškaus bažnyčią ir vienuolyną bei greta esantį Šv.Pranciškaus muziejų, tyrinėjame puošniąją Iglesia de la Compañía de Jesús ir ne tokią tarp turistų populiarią, bet labai įdomią (beje, seniausią kontinente) Kito observatoriją. Visko ir neišvardysi!
Norintiems Kite rasti kažką panašaus į senamiestį, kaip jis suprantamas Europoje, rekomenduotina ieškoti La Ronda kvartalo – maži, tarytum žaisliniai, nameliai su parduotuvėlėmis atrodo atnešti tiesiai iš kokios Prahos ar Briugės. Tačiau kita turistams kelionių vadovų įkyriai peršama pramoga – siausmas La Mariscal kvartale – mus smarkiai nuvilia: Europoje arba Azijoje pašėltume įvairiau ir pigiau. Tiesa, neginčijamas kvartalo privalumas – daugybė bankomatų, todėl galima ramiai išsirinkti banką, imantį už pinigų išdavimą mažiausius komisinius. (Apie papildomus mokesčius kartais esate įspėjami priešpaskutiniame žingsnyje – būkite budrūs ir atidžiai skaitykite, kas parašyta bankomato ekranėlyje!)
Iššniukštinėję Kito centrinę dalį, leidžiamės į neabejotinai žinomiausią vietą jo apylinkėse – Mitad del Mundo. Pusiaują žymintis monumentas kasmet pritraukia minias žmonių, trokštančių minutėlę pastovėti vienu metu abiejuose pusrutuliuose. Tačiau šį ritualą atlikus daugiau čia nėra ką veikti – ši vieta virtusi bjauriu balaganu su daugybe maitinimo įstaigų ir žaidimų aikštelių, tad iš čia norisi sprukti neatsigręžiant.
Mes nusprendžiame lėkti į Pululahvos geologinį parką, kur nuo ekvatoriaus galima lengvai nuvažiuoti viešuoju transportu, ir nepasigailime – nuo seno kraterio viršaus atsiveria puikūs vaizdai, be to, mes susigundome (ir vėl nepasigailime, nors tądien esame be tinkamos tokiam žygiui avalynės) idėja aplankyti kraterio dugne įsikūrusį nedidelį kaimelį – ten veda gerai pažymėtas žvyruotas takas (trukmė apie 1,5 val.).
Pululahvos krateris yra tarsi įvadas į Ekvadorą reprezentuojantį, svarbiausią šios šalies turistų traukos objektą, besipuikuojantį ant kiekvienos turistinės brošiūros viršelio – karterinį Kilotojos ežerą (laguna Quilotoa). Jį galima pasiekti tik per Latakungą – murziną, bjaurų ir šaltą miestelį, kuriame Ekvadoro mastais gana brangu – neišsenkama upe plūstantys turistų pinigai dosniai maitina vietinių godumą, todėl keliose vietose sustoję garsiai juokiamės iš meniu, kur surašytos kone lietuviškos kainos. Tačiau, vos išvykę iš Latakungos, atsiduriame tarytum visiškai kitame pasaulyje – civilizacijos mažai paliesti Andų kaimeliai, spalvingais tradiciniais drabužiais apsirėdę vietiniai gyventojai (ypač įspūdingai atrodo moterys su savo tradicinėmis skrybėlėmis), tarsi senovinės skulptūros gracingai pakelėse stūksančios lamos. Mus (ir jas) gaubia vėjai, šaltis, žvarba.
Vėjai siaučia ir buvusiame krateryje – į jo gelmę, kurios dugne, tarytum pilka akis, plyti garsusis ežeras, turistus lydi dulkių verpetai ir asilų išmatas renkančios indėnės, o apačioje pasitinka kanojų nuomotojai; sako, pramankštinus kojas, visai nieko pasisūpuoti ant vandens. (Tiesa, tądien, kai atvykome, ežeras bangavo tarytum per audrą, ir mums pasirodė, kad tinkamesnė priemonė iškylai būtų banglentė.)
Beje, yra ir dar vienas (netikėtas) rakursas, kuriuo pamatysite šį vandens telkinį, jei kojos atsisakys jus užnešti į viršų – nuo asilo. Nebijokite pasirodyti silpnesniu už kitus, ypač jai avite plonapadžiais kedukais arba aukštakulniais – sumokėkite indėnui tuos kelis dolerius! Ir jūsų ekologiška transporto priemonė tars jums nuoširdų „io-io“.
Tęsinys – kitoje dalyje.
