Iš pradžių išnaršę Europą ir kelionę pradėję pradėję iš Prancūzijos miesto La Rošelio, šiandien šeima atranda Karibus, kur mėgaujasi dangaus žydrynę primenančiais paplūdimiais ir širdį pripildo nuostabių vaizdų bei prisiminimų.
Emilija juokiasi, kad sprendimas palikti namus ir išplaukti nebuvo priimtas per vieną dieną, tačiau kadangi su vyru dažnai keliauja ir teko pagyventi ne vienoje šalyje, viskas išsirutuliojo natūraliai.
„Mes labai nemėgstame lagaminų, kuriuos reikia nuolatos išsikrauti ir susikrauti. Tad pasakėme sau – reikia keliauti kartu su „namais“ (laivu). Mes viską pardavėme Pietų Prancūzijoje, kur tuo metu gyvenome, kad įsigytume laivą ir galėtume persikelti į plūduriuojančius namus. Laivų yra labai daug, skirtingų formų, kurie ir juda skirtingu greičiu, todėl išbandėme tikrai daug, kad atrastume mums labiausiai tinkantį variantą. Mums pasisekė, nes laivą gavome labai greitai ir už gerą kainą. Tuo metu mano dukrytė Adelyna dar nebuvo gimusi – su ja išplaukėme, kai jai sukako 7 mėnesiai, tačiau iki to laiko aš daug dienų praleisdavau ant vandens. Būdama jau su 8 mėnesių pilvu švartuodavau laivą uoste, o likus dviem savaitėm iki dukrytės gimimo, netgi teko patekti į netikėtą audrą. Šiandien šis laikas ypač geras visai mūsų šeimai, kadangi mums kol kas nereikia derintis prie to, kad, pavyzdžiui, dukrai reikės eiti į mokyklą“, – sako Emilija.
Kokiu laivu leidosi į kelionę?
Lietuvą paliko prieš daugiau kaip 12 metų
Iš Lietuvos Emilija išvyko 2012-ais metais. Tuo metu jos darbas buvo susijęs su konferencijų organizavimu. „Su Stevu, savo vyru, esame pažįstami labai seniai – susipažinome Lietuvoje, kai man buvo 16 metų. Nuo pažinties pradžios visą laiką palaikėme ryšį ir sveikindavome vienas kitą su gimtadieniais ar kitomis šventėmis. Tad vieną kartą, kai jis pakvietė mane atostogų į Tailandą, aš mielai nuvykau. Grįžusi į Lietuvą supratau, viskas – aš keliauju pas Steve'ą atgal ir tai buvo mūsų bendro gyvenimo pradžia. Kažkiek laiko mes pagyvenome Tailande, paskui persikėlėme į Rumuniją, o tada į Prancūziją – grįžome prie jo šaknų“, – prisimena Emilija.
Ji sako, kad būtent gyvenimas Pietų Prancūzijoje padėjo atrasti laivybą. „Nemokant prancūzų kalbos susirasti darbą yra labai sunku. Tačiau dirbti galima laivyboje, šiuo atveju – jachtose, kur prancūzų kalba nėra reikalinga, mat pagrindiniai žmonės, kurie jomis naudojasi, yra užsieniečiai, tad užtenka ir anglų kalbos. Taip pamažu prisijaukinau laivybą ir gyvenimą Pietų Prancūzijoje“, – sako Emilija.
„Mūsų laivas yra 14 m katamaranas ir trijų asmenų šeimai čia visiškai pakanka vietos. Esame vienas su kitu 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, tačiau čia visada galime pabūti ir vieni su savo mintimis. Laive mes turime tris kabinas, iš kurių dvi yra mažesnės viename šone, o likusi – didesnė, tad juokaujame, kas viena kabina mūsų, antra – dukros, o trečia – svečių, tačiau joje dažniausiai „bardakas“, – juokiasi Emilija.
Žinoma, svečių pasitaiko, o tada tenka sukti galvą, kur sudėti daiktus – dažniausiai tai vandens pramogoms skirtos lentos, jėgos aitvarai ir pan. „Kartais pamąstome, o gal visgi vietos per mažai, bet iš kitos pusės, kuo tas laivas didesnis, tuo didesnės ir problemos“, – sako pašnekovė ir prideda, kad mano, jog jų pasirinkimas yra tikrai puikus.
Ar turėjo kokį planą, pradėję keliauti? Kaip Emilija pastebi, plano nebuvo, nes pora nežinojo, ar gyvenimas laive jiems apskritai tiks. Būtent dėl šios priežasties jie ir įsigijo naują laivą, mat apsigalvojus ir nusprendus nebekeliauti, laivą parduoti būtų labai paprasta. „Iš esmės gyvenimas laive yra ir toks pats, kaip ir sausumoje.
Vieni žmonės laivu daugiau keliauja, kiti mažiau, bet rutina ir buitis yra visur tokia pati. Būtent todėl iš pradžių plaukimui ir rinkomės Europą, kad būtų lengviau sugrįžti persigalvojus. Tad po Europos nusprendėme, kad metas Karibams. Negaliu pasakyti, kas toliau, ar apiplauksime aplink pasaulį ir kada tai bus. Mes žiūrime lanksčiai, įvertiname savo galimybes ir norus, bet bent jau šiuo metu tikrai norėtųsi padaryti pilną ratą aplink pasaulį“, – sako Emilija.
Į kelionę – kartu su 7 mėnesių dukra
Į laivą Emilija kartu su dukryte ir vyru įsikėlė, kai jai buvo 7 mėnesiai. „Pati pradžia buvo tikrai puiki ir lengva – mažylė puikiai miegojo, nors ir dabar, jau paaugus, nėra sudėtinga. Mūsų kiekviena diena yra labai skirtinga, niekada negali žinoti, kas laukia rytoj, kokios bus oro sąlygos, vandenynas ir panašiai. Būna dienų, kurios primena atostogas, būna ir tokių, kai reikia įdėti daugiau pastangų. Įprastai mūsų buitis tokia, kaip ir visų – nuo maisto gaminimo, žaidimų su mažąja iki darbo laive, o sustojus – vaikščiojimo, aplinkos pažinimo, maudymosi, buvimo paplūdimiuose. Aš sakau, kad mūsų dienos, kai plaukiame, primena laikus, kai buvo karantinas, kai reikėdavo būti namuose ir negalėjome išeiti į lauką“, – sako Emilija.
Šiuo metu Karibuose keliaujanti moteris sako, kad visgi ją labiau žavėjo Europa, turinti gilias tradicijas ir istoriją. „Čia daugiau nuostabių paplūdimių, vandens pramogų, nardymo. Šiandien galiu pasakyti, kad man turbūt labiausiai įsiminė Graikija, ir dabar atrodo, kad Europoje mes apskritai praleidome per mažai laiko. Dar iki kelionės laivu aš daug keliavau – tiek su tėvais, tiek su vyru. Graikiją pamilau, kai atplaukiau su laivu – čia išskirtinė kultūra, nuostabus maistas, gamta ir labai mieli, tave priimantys žmonės. Tad šiandien mane labai šildo prisiminimai būtent iš Graikijos ir gaila, kad ten praleidome tik vieną sezoną“, – sako moteris.
Kaip palaiko ryšį su artimaisiais
„Susitikimai su artimaisiais yra gana sudėtinga situacija, nes jau kai pirkome laivą mums sakė – pamirškite šeimą ir draugus. Susiplanuoti susitikimus su artimaisiais yra tikrai sunku. Mes esame oro žmonės, ir planuojame vienaip, o oras padiktuoja kitaip. Gali ir savaitę, ir mėnesį užsibūti vienoje vietoje. Sudėtinga pasakyti, kur būsime vieną ar kitą mėnesį, nors kažkaip susideriname pasimatyti.
Tiesa, Europoje paprasčiau, kadangi atskristi ir lengviau, ir pigiau nei, palyginti, į Karibus. Pavyzdžiui, atskridus į Graikiją mes pasakydavome, kurioje saloje esame, ir keltu artimieji lengvai mus pasiekdavo. O Karibuose salos yra pavienės, tarp jų dideli atstumai, nėra pakankamai išvystyta infrastuktūra, tad tai apsunkina susitikimus. Tad geriausia bilietus pirkti paskutinę minutę ir su lanksčia atgaline data, kadangi kitaip daug streso ir mums, ir draugams/šeimai“, – patirtimi dalinasi Emilija.
Kiek ilgai būna vienoje vietoje priklauso nuo salos, ir jeigu patinka, būna ilgiau, o jeigu ne, kelia bures ir plaukia toliau.
Visą laiką buvimas kartu – ar nevargina ir neatsibosta? „Mes kartu dirbame ir gyvename jau 12 metų, todėl esame pripratę, mūsų dinamika visiškai nepasikeitė. Štai per karantiną juk girdėjome daug skundų, kaip sunku būti kartu su antra puse, netgi žmonės nuspręsdavo skirtis, tačiau mūsų atveju mes jaučiamės gerai. Juolab, kad keliaujame su dukrele, o jai esame visas pasaulis, socialinis gyvenimas jai nėra toks svarbus kaip palyginti paaugliams. Todėl mums keliauti dabar yra tikrai itin palankus metas“, – sako moteris.
Kokia buvo tėvų reakcija? Emilija dalinasi, kad tėčio netekusi yra anksčiau, dar iki kelionės, tačiau žino, kad jis būtų ją labai palaikęs: „Esu kilusi iš tokios šeimos, kur tėtis visus pinigus skirdavo kelionėms, o ne materialiems dalykams, todėl nemažai pasaulio aš pamačiau su savo tėvais. Mamos taip pat netekau. Jai buvo baisu, atrodė, kad mums bus labai sunku, nesaugu. Kažkodėl tikrai daugeliui atrodo, kad plaukioti nesaugu, o štai važiuoti kasdien greitkeliu automobiliu yra saugu. Apie tai nesusimąstome. Manau, kad tokios mintys, kad plaukti nesaugu, kyla būtent iš nežinojimo. Bet mama suprato, kad mano sprendimo nepakeis. Tiesa, siūlė paauginti dukrą, kol aš keliausiu“, – juokiasi Emilija.
Vyro tėtis kartu šios kelionės metu plaukė su Emilija ir Steve'u netgi per audrą, todėl poros sprendimą priėmė natūraliai. „Steve'as daug metų gyveno Pietų Prancūzijoje, kur laivyba labai išvystyta ir daugelis žmonių gyvena laivuose, todėl mūsų gyvenimo būdas ten visiškai nieko nestebina“, – sako Emilija.
Ji prideda, kad gyvenimas laive itin pasikeitė su Starlink (satelitiniu internetu), nes toliau nuplaukus nuo kranto interneto šeima neturėjo, o atvykus į naują šalį tekdavo pirkti papildymo korteles ir t.t., o dabar viskas labai paprasta ir patogu.
„Dabar būtų net ir dirbti lengviau, nei anksčiau, kuomet dirbau nuotoliniu būdu ir gyvenimas be interneto labai apsunkindavo padėtį. Tačiau laive ir taip yra labai daug darbo“, – sako Emilija.
Moteris savo kelione dalinasi ir instagramo puslapyje, kur kurį laiką turinį kūrė anglų kalba, tačiau vėliau nusprendė pereiti prie lietuvių.
„Kadangi nėra su kuo pasikalbėti lietuvių kalba, jos labai trūko. Šiandien šiuo pasirinkimu labai džiaugiuosi. Susidomėjimas yra labai įvairus – mamos domisi tuo, kas susiję su vaikais, vyrai – su laivyba ir laivo valdymu, buriavimu, tad žmonės klausia pačių įvairiausių dalykų. Yra ir tokių, kurie patys nori keliauti. Tikrai viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo, nes daugelis galvoja, kad keliauti itin brangu, bet tai nėra tiesa“, – sako pašnekovė.
Laivą valdo kartu
Pagal dokumentus laivavedė yra Emilija, tačiau katamaraną pora valdo kartu su Stevu. „Mes dalinamės darbus, o ir reikia keistis, visad turi kažkas būti prie vairo, pažiūrėti radaro duomenis ir t.t. Tad dabar, kai turime dukrytę, daugiau laiko su ja praleidžiu aš, o vyras buriuoja, tačiau naktimis keičiamės kas keturias valandas“, – sako Emilija.
Paklausta, ar teko susidurti su kokia audra, moteris sako, kad dabar, kai yra tokios technologijos, tai padeda išvengti netikėtumų plaukiant.
„Vieną kartą patekome į audrą iš nežinojimo, kaip sakau, ieškojome audros ir radome. Juokėmės, kad tikrai prisidirbome, o su laiku išmokome sureaguoti į oro sąlygas, nes esame atsakingi ne tik už save, bet ir už vaiką. Beje, Graikijoje mes išmokome buriuoti, ir pastebėjome, kad Karibuose orai yra labiau nuspėjami nei Viduržemio jūroje. Sakyčiau, kad nepatogiausi mūsų plaukimai buvo tuomet, kai turėjome būti kurioje nors vietoje dėl datos. Dar ir Atlanto vandenyne plaukti irgi buvo iššūkių, nes buvo daug bangų ir vėjo“, – dalinasi Emilija.
Sugrįžti į žemyną kol kas šeima neplanuoja, sako, kad tęs kelionę tol, kol jiems patiks. „Jeigu vienas iš mūsų šeimos narių nuspręstų, kad nori grįžti, tuomet tikrai galvotume, ką daryti. Tačiau šiandien mes esame laimingi, galime turėti laisvę ir plaukti ten, kur norime. Aš neįsivaizduoju savęs gyvenant kitaip, žemyne! Bent jau ne šiuo metu, ypač vertinant tai, kad esame visiškai autonomiški, o padėtis pasaulyje tokia nestabili. Šiandien mano svajonė nuplaukti į Polinezijos salas, tai yra viena iš tų lokacijų, kuri atrodo tokia tolima ir jeigu ne dabar, kažin ar ją kada nors aplankytume, o vėliau tikimės patraukti į Indoneziją“, – planais dalinasi Emilija.
Turite ypatingą istoriją – keliaujate ar kuriate ką nors įdomaus – pasidalinkite! Rašykite mums gyvenimas@15min.lt.
