Netgi modelio karjera čia visai kitokia, nei buvo Europoje. Gal dėl to, o gal ir dėl meilės vietiniam vaikinui, Emilija kiekvieną dieną įsitikina, kad Indonezijos iš savo gyvenimo ji paleisti neketina.
– Juokeisi, kad po Aziją blaškaisi jau penkerius metus. Papasakok, kaip ir kodėl čia atvykai? Dėl modelio darbo ar studijų?
– Su modelio darbu savo karjeros niekados nesiejau, nors ir turėjau progą pažvelgti į šį darbą iš arčiau tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje. Manęs ši veikla per daug nežavėjo, nes buvau susikoncentravusi į studijas. Baigdama teatro edukologijos bakalauro studijas ilgai mąsčiau, ką norėčiau veikti baigusi universitetą, bet manęs vis neapleido mintys apie dar vienas studijas užsienyje.
Pradėjusi domėtis radau studijų programą Indonezijoje. Tai buvo tai, ko man reikėjo: metai nuostabioje Azijos šalyje, mokantis Indonezijos kultūros: tradicinių šokių, šešėlių teatro bei batikos. Nors į šią programą bandžiau patekti kartu su geriausia drauge, vietą gavau tik aš. Po apmąstymų, pliusų ir minusų dėliojimo supratau, kad tai nuostabi gyvenimiška patirtis ir tokia galimybė pasitaiko ne kasdien. Tad jau po kelių mėnesių buvau susikrovusi lagaminus ir pakeliui į vis dar besitęsiančią Azijos kelionę.
– Kaip nuvažiavusi tik studijuoti tapai dar ir modeliu?
– Pasibaigus studijų programai buvo per vėlu ką nors keisti – buvau įsimylėjusi Indoneziją ir nenorėjau jos taip lengvai palikti. Anksčiau savo ateitį siejau su teatro edukologija ir svajojau mokyti vaikus, tačiau teko nusivilti, nes supratau, kad edukacinis menas čia užima labai menką vietą. Kadangi noras dar pabūti Indonezijoje neišnyko, teko teatro edukaciją atidėti į ateičiai ir atsigręžti į laikus, kai dirbau modeliu, ir suteikti šiam darbui dar vieną šansą. Modelio karjerą Lietuvoje pradėjau būdama dvylikos metų, o būdama keturiolikos buvau pastebėta Londone. Manau, anuomet nebuvau tam pasiruošusi. Tos dienos labai skiriasi nuo šiandienos, kai mėgaujuosi tuo, ką darau, galiu pati atsirinkti darbus, turiu nuostabią vadybininkę, kuri be galo mus vertina ir prižiūri.
– Kuo modelio darbas Azijoje skiriasi nuo darbo Europoje?
– Skiriasi vien jau tuo, kad į mane čia žvelgiama kitaip. Indonezijoje aš esu reikalinga klientui, o ne jis man. Europoje susidurdavau su visiškai priešinga nuomone, ten mes buvome mažiau vertinamos. Iš pradžių stebėjausi, kad atvykus į darbą klientas tau, pirmiausia, pasiūlo atsigerti kavos, atsipalaiduoti, o tik tada kibti į darbus. Žinoma, tiek Indonezija, tiek visa Azija vis dar pakvaišusi dėl baltos ar išblyškusios odos, todėl ir tokių modelių paklausa didžiulė.
Tiek Indonezija, tiek visa Azija vis dar pakvaišusi dėl baltos ar išblyškusios odos, todėl ir tokių modelių paklausa didžiulė.
Šiuo metu Džakartoje yra daugybė tarptautinių modelių, daugiausiai iš Rusijos, Ukrainos, Brazilijos, teko sutikti ir kelias lietuves. Čia dirbu jau trejus metus ir tai man suteikia privalumų. Dizaineriai mane pažįsta, todėl nebereikia eiti į atrankas, gaunu tiesioginius užsakymus, tai kur kas daugiau palengvina darbą.
Turiu prisipažinti, kad labai malonu girdėti savo ir Lietuvos vardą tarp geriausių Indonezijos modelių (šypsosi – aut. past.).
– Koks buvo pirmas įspūdis apie Indoneziją, kai čia atvykai? Ar iš karto supratai, kad Indonezija ilgam taps tavo namais?
– Prieš atvykdami į Indoneziją su grupele lietuvių studentų, kurie taip pat buvo atrinkti „Darmasiswa“ stipendijai, nusprendėme pirmiausia pažinti Aziją per Tailandą, tad savaitei nuvykome į Bankoką.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Ach, nuostabioji Azija! Kur aš taip ilgai buvau ir kodėl tavęs nepažinau?! Azija – lyg visko pilnas verdantis katilas – purvo, egzotikos, kultūros…
Jau gana ilgai čia gyvenu, bet dar nebuvo dienos, kad kas nors nenustebintų. Kartais, kai blogai jaučiuosi, ar tiesiog neturiu nuotaikos, išeinu į gatvę ir nuotaika bematant praskaidrėja. Galbūt tai žmonių šypsenos, galbūt – kepti žiogai, pardavinėjami gatvėje, galbūt – senukas, beminantis „becak“ (triratį dviratį – taxi).
– Kokie kultūriniai skirtumai tave labiausiai nustebino ar išgąsdino? Prie ko buvo sunkiausia priprasti?
– Manau, kad buvau gana gerai pasiruošusi pradėti naują gyvenimą musulmoniškoje šalyje, nes jau turėjau patirties iš studijų pagal mainų programą Turkijoje. Tačiau Indonezija skyrėsi nuo Turkijos, islamas čia man pasirodė esantis dar stipresnis ir gilesnis.
Jau pripratau prie žmonių, besidominčių mano tikėjimu, prie ženklų kavinėse, draudžiančių poroms viešai laikytis už rankų.
Jau pripratau prie žmonių, besidominčių mano tikėjimu, prie ženklų kavinėse, draudžiančių poroms viešai laikytis už rankų. Nereikėtų nustebti, kad kai kurios kartu apsigyventi ketinančios poros Indonezijos salose esančiuose viešbučiuose gali būti paprašytos parodyti santuokos liudijimą. Kiekvieną kartą prieš išeidama į gatvę turi apgalvoti savo aprangą. Žinoma, daug kas priklauso nuo kiekvieno mūsų asmeniškai, bet gyvendama čia išmokau gerbti taisykles ir prisitaikyti prie šios religijos.
Atvykę į Indoneziją iš karto turėjome paskaitas apie tai, kaip geriau suprasti ir įsijausti į vietinį gyvenimą. Dėstytojai mus mokė nepriimti asmeniškai tiesmukų vietinių klausimų, nes, įsėdus į taksi, pirmas klausimas gali būti: kiek man metų, ar jau esu ištekėjusi, kiek vaikų noriu turėti.
– Kokius stereotipus, jei tokių turėjai, sulaužei apie šalį? O gal buvo dalykų, kuriuos tikėjaisi rasti, bet neradai?
– Prieš atvykdama į Indoneziją labai mažai apie ją žinojau ir stengiausi pernelyg nesidomėti. Leidau sau patirti gyvenimo nuotykį ir pažinti šalį iš vidaus. Tad mano galva buvo tuščia ir pasirengusi priimti visus Azijos siūlomus iššūkius. Tačiau buvo pora dalykų, kurie mane stebina ir sukrečia iki šiol. Vienas iš jų – šiukšlinimas.
Nesvarbu kur, gatvėse, paplūdimyje ar prie namų, vietiniai visai negerbia ir nevertina gamtos. Širdį suspaudžia, kai, eidama nuostabiu, laukiniu paplūdimiu, pamatau didžiules šiukšlių krūvas. Tai yra viena didžiausių Indonezijos problemų, kuri pamažu yra sprendžiama, nes įsteigiama vis daugiau organizacijų jai suvaldyti.
Noriu pasidžiaugti, kad yra daugybė nuostabių, jaunų, entuziastingų žmonių, kurie užsiima vaikų ir jaunimo mokymu Javos salos provincijose bei Balyje. Jie moko rūšiuoti, perdirbti plastiką bei kitas atliekas ir šios pastangos jau duoda rezultatą.
– Papasakok apie sostinę, kurioje gyveni. Esu girdėjusi, kad ji išprotėjusi!
– Indonezijos sostinė Džakarta išties pakvaišusi. Neoficialiais duomenimis, čia gyvena trisdešimt milijonų žmonių. Aš visada juokiuosi, kad tarp manęs ir šio miesto vyksta meilės ir neapykantos santykiai.
Tiesiog iš proto veda mašinų kamščiai! Įsivaizduokite, čia šešis kilometrus galima važiuoti keturias valandas!
Indonezijos sostinė Džakarta išties pakvaišusi. Neoficialiais duomenimis, čia gyvena trisdešimt milijonų žmonių. Aš visada juokiuosi, kad tarp manęs ir šio miesto vyksta meilės ir neapykantos santykiai.
Tačiau nepaisant mašinų spūsčių, myliu šitą pakvaišusį miestą, nes jis pilnas gyvybės. Kaip ir kiekviename dideliame Azijos mieste, čia milžiniškas skirtumas tarp prabangos ir skurdo.
Tai kartais liūdina, tačiau nieko pakeisti negaliu. Dėl to, kai tik darbas leidžia ir gaunu laisvo laiko, keliauju. Tiesa, Indonezijoje laiką dalinu tarp Džakartos, Balio bei mažo Javos salos kaimelio ant vandenyno kranto, kur pailsi ir protas, ir siela. Vis pagalvoju apie kraustymąsi į Balio salą, tačiau kol kas darbas mane laiko sostinėje.
– Kuo tave ir visus pasaulio turistus taip vilioja Balis? Juk Indonezija turi ne vieną tūkstantį salų.
– Mano manymu, Balio sala yra tikrai ypatinga. Indonezija turi septyniolika tūkstančių salų. Savo aistros kelionėms dėka pamačiau tikrai daug salų, tačiau tokią, kaip Balis, sunku rasti. Dėl besitęsiančių ryžių terasų, žydrų pakrančių, ar dėl to, kad reikia būti atsargiems su svajonėmis, nes čia jos pildosi, Balis yra vadinamas Dievų sala.
Balis – tai beždžionių miškai, džiungles, vulkanai, nuostabus koralinis rifas, vienos geriausių pasaulyje bangų, kaimų paprastumas ir, žinoma, vieni geriausių pasaulyje viešbučių ir restoranų. Visgi, neslėpsiu, kad sulyg kiekvienais metais augančiu turistų skaičiumi ši unikali sala virsta vis labiau ir labiau turistiška. Visa tai pradeda užgožti nuostabias balietiškas tradicijas, viskas praranda žavesį.
– Minėjai, kad turi vietinį vaikiną. Ar lengva užmegzti santykius su indoneziečiu? Esu mačiusi filmą „Kuta Cowboys“, todėl aš asmeniškai būčiau labai įtari...
– Išgirdus šį tavo klausimą suėmė juokas. Iš tikrųjų, sklando daug gandų apie „Kuta Cowboys”, tačiau tai labiau stereotipas nei tiesa. Kaip ir, pavyzdžiui, apie merginas iš Rytų Europos.
Man pasisekė surasti nuostabų vaikiną, dėl kurio nekyla abejonių. Myliu jį ne tik aš, bet ir mano šeima. Užmegzti santykius Indonezijoje nėra sunku, ypač atsižvelgiant į tai, jog baltoji čia sulaukia kur kas daugiau dėmesio. Visgi Džakartoje vyrai yra kur kas drovesni nei Balyje ar Europoje. Galbūt dėl to, jog sostinėje nėra taip paprasta sutikti baltąjį žmogų, todėl atsiranda nežinomybė bei drovumas.
– Ko tave išmokė santykiai su mylimuoju?
– Mano vaikinas yra indonezietis, tačiau ne musulmonas. Man pradėjus čia gyventi jis buvo didžiausia atrama. Tai vienintelis žmogus, išmokęs mane žvelgti į tikėjimą ne per religiją. Jis geriausias mano kelionių partneris, išmokęs pažinti Indoneziją. Galima sakyti, kad jo mokama pasidariau kur kas atsargesnė, nebežiūriu į aplinką per rožinius akinius, suprantu, kad aplink gali tykoti daugybė pavojų, todėl atvykusias merginas taip pat raginu nebūti naiviomis, o būti atsargiomis. Esu be galo laiminga sutikusi žmogų, kuris yra lyg neišsemiama nuotykių knyga bei didžiausias mano įkvėpimo šaltinis.
– Kokias indoneziečių savybes labiausiai vertini? Ko galbūt galima iš jų pasimokyti lietuviams?
– Vertinu vietinių paprastumą. Jie yra patys optimistiškiausi kada nors sutikti žmonės. Niekada nebaigsiu stebėtis jų šypsenomis. Nors Indonezijoje klesti skurdas, žmonės miega pašiūrėse, prašo maisto gatvėse, retai išvysi juos susiraukusius. Vietiniai kiekvieną akimirką jaučiasi palaiminti ir niekados nepamiršta padėkoti už tai malda. Aš pati stengiuosi iš jų semtis įkvėpimo ir būti dėkinga už viską, kas man suteikta.
– Jei reikėtų įvardinti kelis mėgstamiausius dalykus apie Indoneziją ir gyvenimą joje, kokie jie būtų?
– Tai tikriausia būtų gamta, nes ji nepakartojama. Kiekvieną kartą, kai pavargstu nuo darbo ir sostinės šurmulio, išvykstu kur nors savaitgaliui ir man palengvėja.
Kalnai, džiunglės, vandenynai, jūros, viskas čia – Indonezijoje. Taip pat, kaip ir minėjau anksčiau, man patinka vietiniai – jų šypsenos, paprastumas, nuoširdumas ir begalinė pagalba kiekviename žingsnyje.
– Ar pasiilgsti Lietuvos?
– Nors Indonezija jau tapo mano namais, kaskart turiu padaryti pertrauką nuo pakvaišiusios Azijos. Labai pasiilgstu Lietuvos bei savo šeimos, todėl kiekvieną vasarą stengiuosi praleisti Europoje. Per tuos porą mėnesių vėl įkraunu save tvarka, taisyklėmis, kurių čia taip trūksta, ir vėl svajoju grįžti. Taip ir sukuosi tarp Lietuvos ir Indonezijos, tai – nuostabi gyvenimo pusiausvyra.
Straipsnis perpublikuotas iš tinklaraščio Astraveland.lt
