Skrydžiai į egzotines šalis jai jau yra tapę kasdienybe. Ji ne tik laisvai ir be jokio akcento kalba anglų kalba, tačiau turi ir savo „YouTube“ kanalą, kuriame dalijasi savo videodienoraščiais, o juos žiūri tūkstančiai.
Jos vardas yra Brigita Jagelavičiūtė ir ji yra pavyzdys, kaip reikia siekti savo užsibrėžto tikslo. Pirmas bandymas įsidarbinti stiuardese buvo nesėkmingas, tačiau mergina nenuleido rankų ir po antros atrankos jau gavo kvietimą į Dubajų.
Įkvepiantis „Kvepia kelionėm“ pokalbis su Brigita apie karjeros pradžią, darbo užkulisius, Dubajų, „vloginimą“ bei patarimus keliautojams.
– Papasakok apie save.
– Visada sunku save pristatyti trumpai. Juk sakoma, kad pirmas įspūdis išlieka amžinai? Mano vardas Brigita, gimiau ir užaugau Lietuvoje, Kėdainiuose. Baigusi 12 klasių išvykau į užsienį, kur ir pradėjau savo kelionę. Teko pasirinkti, ar likti išleistuvėms Lietuvoje, ar švęsti 18-ąjį gimtadienį Paryžiuje su mama. Nė nedvejojau, ką pasirinkti. Pamenu, stovėjau per savo gimtadienį prie Eifelio bokšto ir giliai viduje žinojau, kad tai tik mano istorijos pradžia. Pagaliau prasidės tikrasis gyvenimas – sunkus, spalvingas, bet svarbiausiai niekada nesustojantis.
– Ką dabar veiki gyvenime?
– Tiesa pasakius, ko tik neveikiu. Ramiai nustygti vietoje man sekasi labai sunkiai ir mama tą tikrai paliudytų. Baigusi mokyklą studijavau filmus ir televiziją Velse, Aberistvito universitete. Baigusi studijas po trejų metų išvykau gyventi į Vokietiją, kur praleidau nepilnus metus. Ten dirbau dviejose skirtingose rūbų parduotuvėse vadybininke, kas privertė išmokti didelės atsakomybės. Labai mėgstu madą, bet niekada nelaikiau savęs stilinga ar talentinga šioje srityje, tad ši patirtis man labai pravertė. Šiuo metu dirbu visiškai su mada ir filmais nesusijusį darbą – esu stiuardesė.
– Kaip sugalvojai tapti skrydžių palydove?
– Būnant 21-erių rutina privertė susimąstyti, ar mada ir darbas rūbų parduotuvėje yra tikrai mano sritis. Supratau, kad ne – vis tik mano didžiausias troškimas yra keliauti. Būdama paauglė visada sapnuodavau lėktuvus, tad pamaniau, kodėl netapti skrydžių palydove. Visada ieškojau iššūkių, o kadangi bijojau skraidyti, tapti stiuardese ir buvo iššūkis. Žinote, koks geriausias metodas įveikti baimę? Atsiduoti tiesiai jai.
– Nuo ko pradėjai ir kaip vyko visas procesas iki to, kur tu esi dabar – „Emirates Airlines“?
– Pradėjau labai daug domėtis šiomis oro linijomis, gyvenimu Dubajuje. Stebėti ten dirbančias paneles iš viso pasaulio ir su kiekviena diena vis labiau norėjau būti viena jų. Sužinojusi, kad Frankfurte, kur tuomet ir gyvenau, vyksta atrankos kas keletą mėnesių, nuėjau į vieną jų nė nežinodama, ko tikėtis. Pirma atranka buvo nesėkminga.
Manau, nebuvau pakankamai pasiruošusi. Kitą kartą atėjau jau su profesionalesnėmis nuotraukomis ir geresniu gyvenimo aprašymu. Žinojau, kokių klausimų tikėtis ir buvau tam pasirengusi. Balandį, praėjus dviems savaitėms po atrankos, sulaukiau skambučio iš Jungtinių Arabų Emiratų.
Kompanijos atstovai klausė, ar galėčiau atvykti birželį. Net nepastebėjau kaip greitai prabėgo šis laikas ir jau po dviejų mėnesių buvau didžiausiame pasaulio lėktuve „Airbus 380“ bei pirmą sykį išvykau iš Europos susipakavusi visą savo gyvenimą į du lagaminus. Per šešių valandų skrydį nesudėjau nei bluosto, nes širdis spurdėjo iš jaudulio kaip niekada anksčiau.
– Esi rašius, kad šis darbas pakeitė tavo gyvenimą. Kaip jis pasikeitė?
– Tai, kaip gyvenau prieš tai ir kaip gyvenu dabar, yra du skirtingi pasauliai. Rutina, viena darbo savaitė keičianti kitą, pavirto miegojimu vidurdienį, kelionėmis po skirtingus žemynus ir nesustojančia nuostaba, koks platus ir įdomus šis pasaulis. Rugsėjį pirmą sykį nuvykus į Australiją po ilgo 13-os valandų skrydžio mąsčiau sau: „Ar tai tikrai mano darbas?“.
– Kaip dažnai keliauji?
– Per mėnesį skraidau tarp 70–100 valandų. Tad kiekvieną mėnesį mano grafikas atrodo skirtingai. Tačiau dažniausiai tai yra maždaug 7 skrydžiai.
– Kur dažniausiai tenka skraidyti?
– Jungtinė Karalystė, Pietų Afrika. Taip pat į skirtingas Azijos šalis.
– Kokia šalis ar miestas tau iki šiol yra palikęs didžiausią įspūdį?
– Singapūras, kuriame lankiausi prieš mėnesį. Ir Seišelių salos. Nuostabaus grožio gamta jose tiesiog pakerėjo.
– Gyveni Dubajuje. Papasakok apie šį miestą. Kuo jis ypatingas ir kuo jis tau patinka?
– Dubajuje gyvenu 10 mėnesių ir vis dar nepažįstu jo taip, kaip norėčiau. Kas kartą randu daugybę naujų vietų ir rajonų, kuriuose visada randu, ką pamatyti. Pavyzdžiui, neseniai pirmą sykį apsilankiau „Dubai Design District“, kur pietavau su buvusiu kolega iš Vokietijos, nes jis kaip tik čia atostogavo su savo antrąja puse.
– Ar esi darbe patyrusi kažkokių kuriozų? Kokių?
– Teko susidurti su agresyviais keleiviais, netyčia ant keleivių išpilti gėrimų, bet apie nieką detaliau diskutuoti negaliu.
– Prieš trejus metus pradėjai angliškai rašyti tinklaraštį „AWO Stories“, o prieš metus – filmuoti angliškus videoblogus. Kodėl sugalvojai tai daryti?
– Jau nuo mokyklos laikų skaitydavau ir sekdavau kitas tinklaraštininkes, kurios dabar yra gerai žinomos.
Geriausias dalykas įveikti baimę – tai jai atsiduoti.
Mėgdavau sužinoti, ką jos veikia, kur būna, ką perka. Tai lyg sekti kažkieno privačią istoriją būnant toli nuo jų. Paskutiniais universiteto metais nutiko „apšvitimas“ ir man kilo mintis: „Kodėl gi aš negaliu dalintis savo istorija su pasauliu?!“.
Tuomet ir pradėjau rašyti savo dabar jau užgesusį tinklaraštį. Deja, viskas taip greitai keičiasi – viena platforma ir programėlė keičia kitą, bet, kadangi visuomet mylėjau filmus bei trumpametražius, nusprendžiau išmėginti savo potencialą būtent šioje erdvėje. Kol kas tai patinka, bet nežinau ar po kurio laiko nepabos, neatbaidys didelis darbo kiekis ar kažkieno kritika.
– Visai neseniai išleidai ir savo pirmąjį lietuvišką videoblogą, kuris sulaukė daug teigiamos reakcijos. Ar ketini ir toliau kurti lietuviškai?
– Manau, kad ne. Kad ir kaip smagu susilaukti tautiečių komentarų, visgi mano tikslas siekti ir skleistis didesnėje bendruomenėje nei Lietuva.
– Videobloge pasakojai apie sutiktą australę, kuri prieš savaitę gavo Lietuvos pilietybę. Ar gali papsakoti šią istoriją?
– Tiesą sakant, mane pačią ši istorija labai šokiravo. Belaukdama jos viešbučio fojė, pamačiau jos Instagram nuotrauką su Lietuvos herbu ir nesupratau, kodėl ji įkėlė tai į savo paskyrą. Pasirodė labai keista. Susitikus ji man išklojo visą istoriją apie savo senelį ir kaip dvejus metus bandė gauti pilietybę.
Aš negalėjau patikėti, kad žmogus, sutiktas socialinėje erdvėje, realybėje man išklos šitokią istoriją. Buvau mažų mažiausiai šokiruota. Jos mama –lietuvio dukra, o tėtis kilęs iš Kinijos, dėl to ji atrodo tikrai ne kaip lietuvė. Tačiau jos užsispyrimas rasti gyvų giminaičių ar duomenų archyvuose, gyvenant kitame pasaulio krašte, tikrai verčia žavėtis.
– Esi sakiusi: „Reikia iš gyvenimo pasisemti viską – jis per daug įdomus ir įvairus, kad pražiopsotume.“ Ką galėtum patarti žmonėms, kurie galbūt irgi norėtų tapti skrydžių palydovais, kaip ir tu, tačiau bijo žengti pirmą žingsnį?
– Svarbiausia domėtis, domėtis ir dar kartą domėtis. Sužinoti informaciją apie darbą, kursus, gyvenimo būdą ir tik tada priimti tokį sprendimą. Šventės, gimtadieniai ir panašūs dalykai nebeturi rūpėti. Tau svarbesnė turi būti kito žmogaus laimė, nes tu už ją esi atsakingas. Ne tik už ją, bet ir už to žmogaus gyvybę, jei kažkas kada nors nutiktų skrydžio ar nusileidimo metu.
Tik suvokus šio darbo rimtumą, bet kartu ir grožį, manau, galima priimti sprendimą bandyti pateikti paraiškas norimose oro linijose. Na, bet žinoma, tai tik mano nuomonė. Yra ir tokių, kurie ėjo į atranką tiesiog, nes nori pakeliauti ir jiems nusispjauti į kitus niuansus. Bet, nemanau, kad tai teisingas požiūris. Kaip jau ir minėjau, geriausias dalykas įveikti baimę – tai jai atsiduoti. O visa kita susiklosto savaime.
– Kuo tau kvepia kelionės?
– Man kelionės kvepia nesibaigiančia miestų kvapų įvairove. Jie visi skirtingi, bet kartu ir tokie vienodi. Taip sakant, jie tokie kaip visada – o tai tu esi tas, kuris pasikeiti į juos nuvykęs.
Interviu perpublikuotas iš kelionių portalo „Kvepia Kelionėm“.
