Kad to laukdami nepanirtume į negatyvą, papasakosiu vieną linksmesnę Ukrainos kelionės istoriją, įvykusią tais gerais priešpandeminiais laikais. Ji įvyko Vakarų Ukrainos Lvivo mieste (dar ne taip seniai tą miestą vadinome rusiškuoju Lvovo pavadinimu, bet po agresijos liežuvis nesiverčia ukrainietiško miesto vadinti okupantų kalba) tuo metu, kai miestas buvo masiškai lankomas lietuvių pramogautojų. Ir, beje, ta istorija, savaime suprantama, įvyko ne man, o vienam iš mano pusbrolių, kuris yra mėgėjas užsienio šalyje ieškoti romantinių nuotykių.
Prieš pandemiją Lvivas buvo tapęs viena iš lietuvių bernvakarių šventimo vietų (kitas buvo ir Kyjivas). Mano minėtas pusbrolis, prisiklausęs pasakojimų apie įvairius pikantiškus nuotykius, prisikalbino porą draugų, su kuriais nusprendė atrasti savo malonumų Lvivą. Lėktuve, pasakojo jis, skrido daugybė linksmybių ištroškusiųjų, kurie toli gražu neatrodė skrendantys muziejų lankyti. Draugai tą lėktuvą praminė „girtu lėktuvu“, nes dauguma skrendančiųjų būtent tokioje kondicijoje ir buvo.
Aišku, Lvivas ir be bernvakarių miesto vardo yra gražus ir gyvas miestas. Nuvykite kada po karo, jei dar nesate buvę, ir patys pamatysite. Aš prie kultūrinių miesto vertybių šįkart neapsistosiu, nes šiandien ne kultūra bus mums galvoje. Eisime tiesiai prie mano pusbrolio ir jo draugų romantinių pasilakstymų.
