Daugiau pasakojimų apie pažintinius takus rasite tinklarastis.gf.lt.
Žaliąjį pažintinį pėsčiųjų taką rasite Aukštadvario regioniniame parke. Trumpiau jis vadinamas tiesiog Žaliuoju taku. Jis įkurtas 2012 m.
Iš negausių Žaliojo tako aprašymų internete susidarė įspūdis, jog tikrai bus įdomu. Internetas teigė, kad žiedinis maršrutas supažindina su Spindžiaus kraštovaizdžio draustiniu, kuris įžymus savo pušynais su ąžuolo traku (trakas – miško kelias). Pažintinis takas žadėjo mums Strėvos upės vagą, Spindžiaus ežero ištakas, Spindžiaus ir Spindžiuko ežerų protaką, Strėvos protaką, Drabužininkų pilkapius, Strėvos įgriuvą. Daug visko!
- Atstumas nuo Vilniaus – apie 50 km
- Tako ilgis – apie 7,5 km
- Take užtrukome – maždaug 4 val.
Žaliąjį taką radome lengvai – važiuojant iš Vilniaus, už Trakų pasukus A16 plentu, vedančiu link Auštadvario ir pavažiavus galiuką dešinėje stovi nuoroda „Strėvos įgriuva“. Vadovaujantis ja – posūkis į kairę – ir atsiduriame automobilių stovėjimo aikštelėje su šalia stovinčiais pirmaisiais informaciniai stendais. Čia ir pradėjome savo kelionę pėsčiomis.
Kelis šimtus metrų keliuku įkopę į kalną radome nuorodą „Žaliasis takas“. Einant žvyrkelis virto žole apaugusiomis automobilių vėžėmis, o visai netrukus – ir tiesiog vis siaurėjančiu paprastu miško takeliu. Šis „laukinis“ takelis vedė mus Spindžiaus mišku.
Spindžiaus miškas
Rašoma, kad tai vienas gražiausių ir vertingiausių parko miškų, apjuostas Strėvos upės ir ežerų. Miškas tikrai gražus – visas žalias, daug pušų su jų papėdėje didžiuliais mėlynių krūmų plotais – kaip žalias kilimas su mėlynų taškelių raštu.
Pakeliui matėme daug medžių išvartų – išvirtusių medžių styrančios šaknys atrodė lyg paslaptingo girios menininko sukurti ir čia grožėjimuisi palikti meno kūriniai.
Pasirodo, kad šis miškas – ne šiaip sau miškas, o daugelyje vietų – sengirė. Sengirei yra būdingi seni medžiai (tokių keliaujant taku matėme tikrai daug). Čia ošia net keturių kartų įvairiarūšiai įvairiaamžiai medžiai.
Anot mokslininkų sengirių Lietuvoje likę labai mažai, tad keliaudami Žaliuoju taku stipriai dairykitės, stebėkite ir grožėkitės senaisiais medžiais, nes, pasirodo, ne tiek jau daug jų Lietuvoje beturime. Kurį laiką taip ir keliavome: vis sustodami pasigrožėti lygiagrečiai mūsų tako tekančia Strėvos upe.
Strėvos upė
Pakeliui matėme daug medžių išvartų – išvirtusių medžių styrančios šaknys atrodė lyg paslaptingo girios menininko sukurti ir čia grožėjimuisi palikti meno kūriniai.
Iš upės pakrantėje rasto informacinio stendo sužinojome, kad Strėvos upės pavadinimas kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio sravati – tekėti, plūsti.
Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“. Plukdydama vandenis rytų link ši upė, pasirodo, sujungia net 20 parko ežerų.
Pelkinga, laibais medeliais, meldais bei kita pelkių augalija apaugusi Strėva atvedė mus prie Spindžiaus ežero.
Ežeras Spindžius
Likome sužavėti. Tai yra didžiausias Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio ežeras, jo plotas – 106,7 ha. Stebėjomės ir ilgai grožėjomės šio ežero žalios spalvos vandeniu. Pasirodo, Spindžius – tai vienas iš žaliųjų Lietuvos ežerų, dėl jame gyvenančių dumblių saulės šviesoje vanduo įgauna ryškiai žalią atspalvį, nors kartais būna visiškai skaidrus. Giliausia ežero vieta – 24,5 m. Ežere matėme salą.
Didelė dalis ežero kranto buvo statūs, smėlingi, išraizgyti galingų medžių šaknų, kurios mums pasitarnavo kaip laiptai, padedantys nusileisti prie pat be galo švaraus ir skaidraus ežero vandens. Papildomo smagumo mums, keliautojams, suteikė vingiuota kranto linija.
Didelė dalis ežero kranto buvo statūs, smėlingi, išraizgyti galingų medžių šaknų, kurios mums pasitarnavo kaip laiptai, padedantys nusileisti prie pat be galo švaraus ir skaidraus ežero vandens.
Įveikę nemažą atstumą ežero pakrante, pastebėjome, kad artinamės prie asfaltuoto kelio. Iki šiol keliavome visiškai vieni, nesutikome nei gyvos dvasios. Artėjant asfaltui pakeliui pradėjo rastis žmonės – iš pradžių vieniši žvejai valtelėse pakrantėje, o vėliau – daug gamtoje prie ežero stovyklaujančių šeimų, miško tylą drumsčiančių iš mašinų sklindančia rusiška muzika.
Pagaliau Žaliasis takas išvedė mus į unikalią vietą, kurioje Strėvos upė sujungia du ežerus, o per upelį nutiestas tiltas. Išėję į asfaltuotą kelią darėme posūkį dešinėn, kelis šimtus metrų pakeliavę asfaltu radome nuorodas nukreipusias mus Drabužininkų pilkapių link.
Prie pilkapių ilgai neužtrukome – tarp medžių stūksantys kalneliai atrodė paslaptingai ir kėlė klausimų, tačiau įkaitus orui aplink ausis pradėjo įkyriai zyzti įvairaus plauko nedraugiški vabzdžiai privertę mus judėti toliau.
Ir čia prasidėjo pati neįdomiausia Žaliojo tako dalis – apie 2,5 km teko pėdinti paprasčiausiu per mišką vingiuojančiu žvyrkeliu, kuriuo nuolat zujo ir dulkes kėlė savo reikalais keliaujantys automobiliai. Taip, abipus šio kelio vis dar driekėsi senovinis miškas, tačiau artėjant kelionės pabaigai ir į kojas metantis nuovargiui miškas jau nebe taip žavėjo, kaip kelio pradžioje.
Džiugino tik nuolat randamos prisirpusios saldžios avietės. Beaviečiaudami pagaliau pasiekėme paskutinę mūsų tako įdomybę ir lankytiną objektą – Strėvos įgriuvą.
Strėvos įgriuva
Tai 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi. Pasirodo, ši įgriuva apipinta legendomis, kurių viena pasakoja, kad čia stovėjo prakeikta ir prasmegusi karčiama, kur uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną velniai kėlė vestuves.
Vos tik gaidys pragydo, karčiama su visais velniais prasmego. Vietiniai gyventojai sako, kad kartais ir dabar girdisi paslaptingi garsai. Žinoma, tai – žmonių sugalvotos pasakos. Iš tiesų maždaug prieš 18 tūkst. metų, vykstant sudėtingiems apledėjimų ir ledų atsitraukimų reiškiniams, sąnašos ir nuosėdos palaidojo atskilusį ledo luitą. Jam ištirpus ir susidarė ši stačiašlaitė dauba.
Ištyrinėję įgriuvos dugną ir šlaitus bei įveikę paskutiniuosius šimtus metrų iki aikštelėje mūsų laukiančio automobilio, sėkmingai baigėme savo kelionę.
Pabaigai paskutiniai pastebėjimai iš kelionės Žaliuoju taku:
- Šis takas labai „laukinis“, suoliukus poilsiui rasite tik tako pradžioje ir jo pačioje pabaigoje prie Strėvos įgriuvos. Tad tiesiog būkite nusiteikę, kad poilsiauti teks pievelėse ant žolės, pakrantėse ant šaknų ar miškelyje ant kelmų, išvirtusių medžių kamienų ar akmenų.
- Takas sužymėtas ne medinėmis rodyklėmis, kaip dažniausiai įprasta kituose pėsčiųjų takuose, o dviem dažų burbuliukais ar nupieštomis rodyklėmis ant medžių kamienų. Tad reikia būti atidiems, nes ne visada tuos piešinius ant medžių galima iš karto pastebėti.
- Kelionė Žaliuoju pėsčiųjų taku paliko įspūdį. Buvo įdomu, gražu ir įvairu. Ir nors takas netrumpas, tikrai įveikiamas pėsčiomis. Žinoma, labai norint, įmanoma būtų juo keliauti ir dviračiais, tik reikėtų tvirtesnių šių transporto priemonių: miestinukai ir plentinukai dviračiai vargu ar lengvai atlaikytų didelių šaknų išvagotą taką bei stačius ežero šlaitus.
