„Baltic360°“ projekto tikslas – elektroninėje erdvėje pasauliui reprezentuoti Lietuvą ir visas Baltijos valstybes. Norime atskleisti jų unikalumą, modernumą. Šiuo metu į skaitmeninę platformą perkeliame svarbiausius viešuosius ir privačius Lietuvos objektus. Neabejojame, kad keliautojams ir visiems, kurie nori pažinti mūsų šalį, ši platforma taps svarbiu informacijos šaltiniu. Planuodamas kelionę turistas galės virtualioje erdvėje pamatyti vietas, kurias norėtų aplankyti“, - sako vienas iš projekto sumanytojų ir vadovas Jonas Stankus.
Virtuali kelionė per Lietuvos miestus, istorines ir kultūrines šalies vietas vieną dieną smalsiems internautams gali tapti realia. Šito labiausiai tikisi ir laukia Kaimo turizmo asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas, įžvelgiantis nuo 2010-ųjų kasmet 3-5 procentais augančias atostogų kaime tendencijas. 2013 metais tokį poilsio būdą Lietuvoje pasirinko daugiau nei 270 tūkstančių žmonių. Vieni kaime ieško tylos, ramybės, kiti – kulinarinio paveldo, treti – galimybių praleisti aktyvų savaitgalį. Kaimo turizmo sodybos tapo mėgstama vieta pažymėti šeimos šventes, rengti bendradarbių, kolegų susibūrimus.
„Kiekvienais metais „Adventur“ parodoje pristatome atostogas kaime, - sako Kaimo turizmo asociacijos vadovas L. Žabaliūnas. – Pastebėjome, kad žmonės ieško originalių poilsio vietų. Neabejojame, ir šiemet parodos lankytojų dėmesį patrauks tikro lietuviško midaus gamintojai, senovines sveikatos paslaptis saugančios žolininkės, grikių babkos receptais besidalijančios dzūkės ar žilvičio vytelių vantomis apsiginklavę pirtininkai iš Telšių rajone įsikūrusio „Angelų malūno“.
Kaimo turizmo verslas vystytis pradėjo tik po Nepriklausomybės atgavimo, nereikia norėti, kad per dvidešimtį metų pasivytume Europą, tačiau žingsniai, kuriuos žengiame, yra labai platūs ir dideli
Atostogas kaime mėgstantiems užsieniečiams Lietuva kol kas nėra tokia patraukli kaip Prancūzija, Vokietija, Italija, kur gyvuoja senos tradicijos, jungiančios apgyvendinimo paslaugas, kulinarinį paveldą, tačiau L.Žabaliūnas įsitikinęs, kad tai – tik laiko klausimas. „Kaimo turizmo verslas vystytis pradėjo tik po Nepriklausomybės atgavimo, nereikia norėti, kad per dvidešimtį metų pasivytume Europą, tačiau žingsniai, kuriuos žengiame, yra labai platūs ir dideli. Pastaraisiais metais pastebima aiški ir mus džiuginanti tendencija kooperuotis: apgyvendinimo paslaugas teikiantys verslininkai noriai prekiauja netoliese gyvenančių ūkininkų produkcija – medumi, sūriais, daržovėmis, miško gėrybėmis. O ir ūkininkai suprato, kad pirkėją galima rasti ne tik mieste, bet ir kaime.“
2015-ieji Lietuvoje paskelbti Etnografinių regionų metais. „Adventur“ parodoje juos taip pat rengiamasi pristatyti. „Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės laikotarpį, - sako Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys. – Dėl to, būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku, pristatant Lietuvos etnografinių regionų savitumus.“
Dzūkija sunkiai įsivaizduojama be dainingų, draugiškų regiono gyventojų, be miško amatų ir savito kulinarinio paveldo, kuriame ryški karaimų ir totorių įtaka. Aukštaitijoje nuo neatmenamų laikų skamba UNESCO nematerialaus paveldo sąraše įrašytos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės, o gandas apie alaus gaminimo ir vaišinimo tradicijos jau sklinda ir už Lietuvos ribų. Žemaičiai išlaikę ryškiausią tarmę, šitame regione buvo drožiamas specifinis lietuvių apavas – medinės klumpės, o žemaičių žiemos palydėtuvės su Užgavėnių apranga ir blynais jau senokai persikėlę į kitus šalies regionus. Derlingose žemėse įsikūrę suvalkiečiai garsėja ne tik didžiulėmis sodybomis, bet ir vis dar per Kalėdas gyva „šyvio šokdinimo“ tradicija. Mažosios Lietuvos regiono savitumą iliustruoja mūsų dienas pasiekęs žvejų gyvensenos atributas – kūrėnų ir burvalčių vėtrungės.
Ornamentų proporcijos, linijos, tūriai, santykiai ir spalvos yra užsifiksavę mūsų kolektyvinėje ir individualioje sąmonėje, gyvenimo patikrinti. Tad jų panaudojimas užtikrina trumpiausią kelią pas Lietuvos žiūrovą, o užsienietis juose įžvelgia taurų, nenuvalkiotą, nepabodusį kūrinį, kuris neša baltišką žinią
Etninę kultūrą profesorius Norbertas Vėlius anuomet apibūdino taip: tai, ką žmogus ar tauta per savo gyvenimo ciklą – pradedant gimimu – rado, gausino, kūrė ir perdavė ateinančioms kartoms. Nieko nuostabaus, kad tos atėjusios kartos etnografiniuose šalies regionuose ieško savasties ir įkvėpimo. „Jaunoji karta senąją baltišką ornamentiką, regionų puošybos elementus naudoja moderniuose vizualiniuose menuose, - sako Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys. – Ornamentų proporcijos, linijos, tūriai, santykiai ir spalvos yra užsifiksavę mūsų kolektyvinėje ir individualioje sąmonėje, gyvenimo patikrinti. Tad jų panaudojimas užtikrina trumpiausią kelią pas Lietuvos žiūrovą, o užsienietis juose įžvelgia taurų, nenuvalkiotą, nepabodusį kūrinį, kuris neša baltišką žinią. Kalendoriniuose papročiuose jaunimas randa darną tarp žmogaus ir gamtos, o skubančiame pasaulyje tai simbolizuoja harmoniją ir pilnatvę.“
Etnografinių Lietuvos regionų turtus pamatyti, iš kartos į kartą perduotų žinių pasisemti, kulinarinio paveldo gaminių išmėginti, apie šimtmečius saugomas tradicijas išgirsti, originalių šokių pažiūrėti ir dainų paklausyti bus galima sausio 23-26 „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vyksiančioje turizmo parodoje „Adventur“.
