Šis nemokamai išduodamas dokumentas užtikrina ir nemokamą medicinos pagalbą susirgus ar patyrus traumų. Skamba puikiai, tačiau tinklaraščio Euroblogas.lt kalbinti keliautojai kortelės idėją kritikuoja. Jų istorijos atskleidžia ir keletą kitų bėdų sveikatos apsaugos srityje.
Europos sveikatos draudimo kortelė yra paprasta plastikinė kortelė. Kiekvienas, apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, turi teisę ją gauti. Tereikia teritorinei ligonių kasai pateikti pačio asmens arba jo įgaliotinio prašymą ją išduoti. Tiek prašymas, tiek pati kortelė yra nemokami. Jos gamyba gali užtrukti iki 14 dienų, tačiau dažniausiai išduodama greičiau. Kortelės galiojimo laikas gali būti nuo 1 mėnesio iki 6 metų, atsižvelgiant į asmens draudimo galiojimo periodą ir kitus aspektus (ar asmuo dirba, mokosi, ieškosi darbo, yra pensininkas).
Valstybinės ligonių kasos pateikiamoje informacijoje pabrėžiama, kad kortelė nėra kelionių draudimo alternatyva. Bet taupūs lietuviai kortelę dažnai supranta būtent taip: „Aš atsargus, kiek anksčiau drausdavausi, nieko man nenutiko, tik vėjais paleisti pinigai. O čia ir nemokamai, ir nelaimės atveju pagalbos sulauksiu.“
Išgelbėjo „normalus” draudimas
Štai čia ir atsiskleidžia didžiausias Europos sveikatos draudimo kortelės trūkumas: ji užtikrina tik būtinąją medicinos pagalbą, kurios rimtesnės nelaimės atveju dažniausiai nepakanka.
Itin skaudžios patirties turi Klaipėdoje gyvenanti Laura Šiaudvytienė. ERASMUS praktikos metu Drezdene (Vokietija) ji padėjo organizuoti menininkų kursus. Dalyviai paprašė atnešti jiems kavos. Kai iki jos buvo vos vienas žingsnis, gatvėje moterį partrenkė didžiuliu greičiu lekiantis automobilis. Traumų ir sužeidimų buvo tiek, kad Lauros gyvybė kabojo ant plauko: beveik sutrupinta alkūnė, keliose vietose lūžusi koja, išniręs kaklo slankstelis, smegenų sutrenkimas, daug kitų sužalojimų.
Visa laimė, kad mane įdarbinusi įmonė ne tik apdraudė, bet dar ir privertė apsidrausti pačiai. Kitaip būtų tekę dešimtis tūkstančių eurų pakloti iš savo kišenės
Po avarijos moteris tris savaites gulėjo ligoninėje, buvo atlikta keletas operacijų, po kurių sekė dviejų mėnesių reabilitacija sanatorijoje ir kantrus daugybės dalykų mokymasis iš naujo. Optimizmo ir atkaklių pastangų dėka šiandien Laura jaučiasi puikiai, o pasakodama apie prieš šešerius metus nutikusį kraupų įvykį dėkoja ją visą laiką saugojusiam angelui sargui.
„Visa laimė, kad mane įdarbinusi įmonė ne tik apdraudė, bet dar ir privertė apsidrausti pačiai. Kitaip būtų tekę dešimtis tūkstančių eurų pakloti iš savo kišenės. Europos sveikatos draudimo kortelę turiu visą laiką, bet tuomet ji man labai mažai padėjo. Netgi turint du „normalius“ draudimus teko pereiti ilgą ir labai nemalonų biurokratijos procesą gaunant kompensaciją. Todėl visiems, keliaujantiems į kitą šalį, patariu būtinai apsidrausti nuo nelaimingų atsitikimų. Kad ir koks atsargus būtumėte, bėda gali užklupti visai netikėtai. O tuomet jau bus vėlu“, – sako Laura.
Kortelę turi? O itališkai kalbi?
Aš, Virginija, esu iš tų, kuriai paprastai nieko nenutinka, nors rašydama šiuos žodžius ir spjaunu triskart per petį. Iš tikrųjų prieš porą metų Italijoje nieko man ir nenutiko. Tačiau naktį prieš draugės vestuves (ir porą savaičių prieš savąsias) alpdama iš skausmo atsidūriau ligoninėje, išgąsdinau draugus ir dar labiau išsigandau pati.
Tą kartą atskridome į Romą, visą dieną praleidome vaikštinėdami, o vakarop traukinuku išriedėjome į Salerno šalies pietuose. Po sočios itališkos vakarienės buvo sunku užmigti: pykino. Nepalengvėjo net skrandžio turinį šiaip ne taip pašalinus. Darėsi tik dar silpniau, ėmė skaudėti pilvą. Tabletės nuo skausmo nepadėjo. Iškvietėme greitąją pagalbą.
Kruopščiai nusirašė duomenis, o tada prasidėjo linksmoji dalis: lietuviškai-itališkai angliška apklausa (seselė kalbėjo tik itališkai, aš savo pojūčiams apibūdinti sunkiai rinkau lietuviškus žodžius, viską suprasti norėjo ir angliškai kalbantis mano vyras).
Atvykę medikai matė, kaip raitausi iš skausmo, bet kalbėtis rimčiau pradėjo ir padėti sutiko tik tuomet, kai jiems buvo pateikta mano Europos sveikatos draudimo kortelė. Kruopščiai nusirašė duomenis, o tada prasidėjo linksmoji dalis: lietuviškai-itališkai angliška apklausa (seselė kalbėjo tik itališkai, aš savo pojūčiams apibūdinti sunkiai rinkau lietuviškus žodžius, viską suprasti norėjo ir angliškai kalbantis mano vyras).
Jei minėta Laura Vokietijoje dėkojo Dievui, kad turi draudimą, aš tuo metu Italijoje dėkojau Dievui, kad turiu visomis trimis kalbomis laisvai kalbančią draugę Aną.
Ir vis tiek dėl komplikuoto vertimo tuo metu atrodė, kad apklausa trunka visą amžinybę.
Galiausiai buvo nutarta gabenti mane į ligoninę. Teoriškai teisę važiuoti drauge turėjo tik mano vyras (tuo metu jau buvome sudarę civilinę santuoką), bet seselė buvo atvira: kokia nauda iš nemokančio itališkai? Tad mane lydėti teko Anai.
Ligoninėje praleidome visą naktį. Man buvo suleista daug injekcijų ir sulašinta vaistų. Paryčiais gydytojai išleido namo, tačiau prigrasė vos atvykus į Lietuvą kruopščiai išsitirti – gali būti, kad turiu labai rimtų sveikatos problemų.
Tas keletą likusių Italijoje dienų praleidau lovoje svarstydama, kiek man čia liko to gyvenimo, žodžiai „Ir tik mirtis mus išskirs“ prieš vestuves bažnyčioje įgavo kažkokią gilesnę prasmę. Bet šitaip makabriškai bemintydama vis tiek džiaugiausi, kad bent vestuvinę suknelę buvau išsirinkusi ilgomis rankovėmis. Mat kiekviena injekcija ant rankų paliko po didžiulę mėlynę.
Atlikus tyrimus Lietuvoje buvo ir pikta, ir juokinga: stipraus skausmo priepuolis Italijoje ištiko dėl staigiai prasidėjusio šlapimo pūslės uždegimo. Jį išprovokavo sėdėjimas ant saulės įšildyto akmeninio suolelio Romoje. Po šios patirties moterims tegaliu patarti nesėdinėti ant jokių vėsesnių daiktų. O dėl kortelės – na, būtinąją pagalbą ir mėlynes ant rankų gavau nemokamai, vaistus pirkau iš savo kišenės, mokėti būtų tekę ir už papildomas konsultacijas vėliau. Tad tikrai kur geriau rinktis įprastą – mokamą kelionių draudimą.
Kas yra būtinoji pagalba?
Europos sveikatos kortelė garantuoja nemokamą būtinąją pagalbą, tačiau kas tiksliai tai yra? Laurai be papildomo draudimo būtų tekę mokėti tūkstančius už operacijas ir reabilitaciją. Aš be draudimo už skirtus vaistus susimokėjau keletą dešimčių.
O štai trakiškei Evelinai Kislych, regis, tiesiog labai pasisekė: „Vokietijos mieste Hamburge nukritau nuo dviračio ir nutraukiau dešiniojo kelio galinį raištį. Vežama į ligoninę gydytojams pasakiau, kad draudimo neturiu, tik Europos sveikatos draudimo kortelę. Viskas buvo atlikta labai pedantiškai ir kruopščiai, duoti ramentai, išrašyti vaistai, išnuomotas įtvaras. Už viską tereikėjo susimokėti 20 eurų.
Po šios pirminės pagalbos buvo suteikta ir tolimesnė, juk iš Hamburgo tokios būklės išvykti negalėjau. Vėl gavau galybę beveik nemokamų vaistų. Ir visa tai – tik dėl Europos sveikatos draudimo kortelės.“
Lyginant šias skirtingas patirtis kyla klausimas: ar neturėtų visoje ES galiojančios kortelės standartai būti labiau suvienodinti?
Labai nepatogus vertimas
Lietuvos ligoninėse ir poliklinikose užsieniečiai taip pat sukelia daug rūpesčių, nes atskleidžia nekompetenciją įvairiose srityse. „Kiek man teko lydėti savanorius, registratūroje paprastai tvyro visiškas pasimetimas ir sąmyšis. Niekas nežino, kur ką daryti, kaip pagalbos prašantį žmogų aptarnauti“, – teigia Gražutės regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Vytautas Eidėjus.
Į parką jau daug metų atvyksta daugybė savanorių pagal Europos savanorių tarnybos programą, o Vytautas yra jų kuratorius. Savanoriai į Lietuvą atkeliauja turėdami ne tik minimą pagalbą garantuojančią kortelę, bet ir AXA draudimą. Už valstybinėse ar privačiose klinikose gautas paslaugas jie iš pradžių susimoka, o vėliau, pateikę išlaidas įrodančius dokumentus, pinigus atgauna.
„Bėda ta, kad gydytojai nemoka angliškai ir su atvykusiu ligoniu negali susikalbėti. Reikia kam nors vertėjauti, dažniausiai tai daryti tenka savanorio mentoriui arba vadovui. Nelieka jokio konfidencialumo. Kai kuriose klinikose nežinoma, kaip suteiktas paslaugas administruoti. Kartą vienoje klinikoje dėl tokio nežinojimo ir aplaidumo savanoriui net nereikėjo už nieką mokėti, nes seselė tingėjo gilintis“, – pasakoja Vytautas.
Situacija, kai negali savo kalba paaiškinti, ką ir kaip tau skauda, gali būti įtempta ne tik ligoniui, bet ir vertėjaujančiam asmeniui. Būtent tokios patirties turi Zarasų jaunimo centro darbuotojas ir Zarasų viešosios bibliotekos savanorių mentorius Tomas Vaicekauskas.
Savanorių mentoriui Tomui yra tekę vertėjauti ir ginekologo kabinete. Lauros Sabaliauskaitės nuotr.
„Su viena savanore teko būti ginekologo kabinete ir iš lietuvių į anglų kalbą versti visokius nepatogius žodžius. Buvo labai nepatogu“, – kukliai šypsosi Tomas. Jis pritaria Vytautui, kad poliklinikose dėl nežinojimo nuolat kyla sąmyšis, kaip atvykusiems užsieniečiams padėti. Todėl savanoriai pagalbos dažniausiai ieško privačiose klinikose, kur aptarnavimas – greitesnis ir kokybiškesnis.
Kortelė – iš naujo išradinėjamas dviratis
Paklausti, ar patys turi Europos sveikatos draudimo kortelę, ir Vytautas, ir Tomas atsakė teigiamai. Tačiau nė vienam ja iki šiol nėra tekę pasinaudoti. „Kartą atėjau į ligonių kasą kortelės pasikeisti. Ai, sako, pirkimai dar nepadaryti, o kortelių nebeturime. Išrašė kažkokį popiergalį, sako: va, turėk, šitas bus gerai kelionėje. Tfu tfu tfu, kad dar neteko nei juo, nei kortele pasinaudoti“, – džiaugiasi Tomas.
Pernai Lietuvoje buo išduota 179 tūkst. Europos sveikatos draudimo kortelių. Vytautas ir Tomas yra tipiniai jų turėtojai: gauna nemokamai, turi ir džiaugiasi, kad pasinaudoti iki šiol taip ir neprireikė. Bet šios kortelės idėją kritikuoja Europą ir pasaulį išmaišę keliautojai. Pasak jų, geriausias sprendimas yra kreditinė kortelė su draudimu, veikianti visur, o ne tik ES šalyse.
Vienas tokių keliautojų – vilnietis Mindaugas Blonskis. Vyras įsitikinęs, kad nemokamos kortelės įvedimas naudingas tik kažkieno pinigams „praplauti”: „Jei ji nemokama, kam tada apskritai reikalinga? Kodėl plastikinės kortelės turėjimas piniginėje kažką keičia? Padarykime, kad sveikatos draudimas by default (angl. pagal nutylėjimą) galiotų visoje Europoje. Įvedi asmens kodą į sistemą ir matai, ar draustas asmuo, ar ne.“
Prisimenant Tomo patirtį su vietoje kortelės išduotu popierėliu, Mindaugo svarstymai atrodo tikrai logiški: juk tūkstančius kortelių kažkas turi pirkti, gaminti, vėliau po vieną išduoti. Sukasi ilgas ir sudėtingas jų administravimo mechanizmas. Ar tikrai būtent tokia sistema veiksmingiausia? Keistai atrodo, kad mokesčius sąžiningai mokantis, tačiau kortelės nepasidaręs ar laiku neatnaujinęs asmuo už suteiktą pagalbą privalės susimokėti.
Mindaugas tikina, kad geriausia būtų naudotis kreditine kortele su draudimu: „Turi žmogus sau kreditinę kortelę – bac, tau ir sveikatos, ir gyvybės, ir bagažo draudimas tuo pačiu. Kam išradinėti dviratį, kai jis jau išrastas?“
Šis straipsnis buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt
