Šis apdovanojimas nenustebino „Keliauk Lietuvoje“ („Lithuania Travel“) generalinės direktorės Olgos Gončarovos, nes Lietuvos kultūrinė pasiūla ir nacionaliniai parkai jau ne vienerius metus tyliai stebina žinomus žmones, rašoma „Euronews“.
„Lietuva yra neatrastas Europos brangakmenis, – aiškina ji. – Čia nėra jokio perdėto turizmo... tik gamtos grožis ir kultūrinis autentiškumas.“
Neseniai gautas „Lonely Planet“ pripažinimas, O.Gončarovos nuomone, yra „dovana“ Lietuvai, „ne tik turizmo specialistams, bet ir visiems lietuviams, kurie padeda kurti svetingą ir autentišką patirtį lankytojams“.
Lietuvos nacionaliniai parkai: kuris iš jų geriausias gamtai, žygiams ir maudynėms?
Penki Lietuvos nacionaliniai parkai – tai turtingas šalies paveldas, biologinė įvairovė ir tvaraus turizmo siekis: nuo istorinių ežerų nusėtų regionų netoli sostinės Vilniaus iki plačių pajūrio kopų ir senovinių miškų.
„Trisdešimt procentų Lietuvos teritorijos užima miškai, – pažymi O.Gončarova. – Kasmet infrastruktūra tampa vis labiau išvystyta... dabar turime daugiau nei 150 skirtingų takų, kuriais žmonės gali keliauti pėsčiomis.“
Kiekviename parke dera gamta ir istorija, o maži kaimeliai išsidėstę šalia vešlių kraštovaizdžių, kuriuose gausu retų augalų ir gyvūnijos.
Nuo Trakų istorinio nacionalinio parko žavesio iki UNESCO saugomų Kuršių nerijos kopų – šie parkai siūlo lėto keliavimo patirtį keliautojams, norintiems pabėgti nuo labiau perpildytų Europos vietų.
Trakų istorinis nacionalinis parkas: pilys ir plaukimas baidarėmis
Trakų nacionalinis parkas – mažiausias Lietuvoje (82 kv. km) – tai žavus istorijos, ežerų ir vešlių miškų derinys.
„Trakai yra labai arti Vilniaus, maždaug už 25 kilometrų“, – pasakoja O.Gončarova, pabrėždama, kad parkas yra lengvai pasiekiamas.
Parke dominuoja Trakų salos pilis – Viduramžių tvirtovė ant Galvės ežero, kuri lankytojus traukia ištisus metus. Vos už 700 metrų į pietus nuo jos stūkso įspūdį keliančios Pusiasalio pilies liekanos, papildančios istorinį parko žavesį intrigos sluoksniu. Apie 20 proc. parko teritorijos sudaro ežerai, todėl šiltuoju metų laiku Galvės ežeras tampa gyvu baidarių ir kanojų irklavimo centru.
Už pilies esantys skaidrūs parko ežerai ir miškingi takai puikiai tinka plaukioti baidarėmis, vaikščioti pėsčiomis ir rengti iškylas. Dėl lengvai pasiekiamos vietos ir turtingos istorijos Trakai jau seniai tapo mėgstama lietuvių ir svečių vieta.
Parkas taip pat yra ypač svarbus kaip viena seniausių Lietuvos saugomų teritorijų, kurioje gamtosauga derinama su paveldo išsaugojimu.
Trakuose stovi tradiciniai mediniai namai, pastatyti karaimų architektūros stiliumi. Čia lankytojai gali susipažinti su unikalia Lietuvos kultūrine mozaika ir paragauti vietinių skanėstų, pavyzdžiui, kibinų – pikantiško pyrago, kurį karaimų bendruomenė pradėjo gaminti prieš kelis šimtmečius.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas: paukščių stebėjimui
Keliaukite į vakarus, į Kuršių nerijos nacionalinį parką, ir atraskite laukinę Baltijos pakrantės pusę, kurią O.Gončarova apibūdina kaip „labai unikalią“. Ši UNESCO Pasaulio paveldo vietovė driekiasi palei siaurą smėlio juostą, skiriančią Kuršių marias nuo Baltijos jūros.
Ji gerai žinoma dėl aukštų kopų, pakrantės pušynų ir tradicinių žvejų kaimelių. Parkas taip pat yra retų paukščių rūšių prieglobstis, todėl tai yra puiki vieta paukščių stebėtojams ir laukinės gamtos entuziastams.
Lankytojai gali pasivaikščioti po didžiausias Europoje judančias kopas, vadinamąsias Mirusias kopas, kuriose judantis smėlis per šimtmečius palaidojo ištisus kaimus. Kuršių nerija taip pat garsėja gintaro, kartais vadinamo „Baltijos auksu“, telkiniais, iš kurių vietiniai gyventojai ištisas kartas gamina papuošalus ir kitus dirbinius.
Nuotykių ištroškę keliautojai pakrantę gali tyrinėti dviračiais – per visą neriją driekiasi dviračių takai, kuriais atsiveria įspūdingi jūros ir marių vaizdai.
Žemaitijos nacionalinis parkas: legendomis apipinti ežerai
Šiaurės Vakarų Lietuvoje esantis Žemaitijos nacionalinis parkas – tai vieta, kur susilieja gamta, mitologija ir istorija. Šiame parke, kurio pagrindą sudaro legendomis apipintas Platelių ežeras, atsiveria nežemiški kraštovaizdžiai, vietinių gyventojų teigimu, apipinti legendomis.
Dieną ežeras traukia maudytis, plaukioti baidarėmis ar važinėti dviračiais vaizdingomis pakrantėmis. Prie smėlėtos ir seklios pakrantės, ypač netoli viešbučio „Linelis“, kur įrengta žaidimų aikštelė, tinklinio ir krepšinio aikštelės, gausiai lankosi šeimos.
Tačiau ramaus grožio ežeras naktimis įgauna grėsmingesnį pavidalą. Vietos legendos įspėja, kad vakarais nereikėtų maudytis, kai iš ežero gelmių sklinda dejonės ir pasakojimai apie ilgaplaukes miško dvasias. Nesvarbu, ar tuo tikite, ar ne, bet visa tai tik dar labiau sustiprina folkloru alsuojančią atmosferą, dėl kurios Žemaitija yra tokia intriguojanti vietovė.
Be gamtos grožio, parke esančiame Šaltojo karo muziejuje galite daugiau sužinoti apie tamsų šiuolaikinės istorijos skyrių. Buvusioje sovietų raketų bazėje įsikūrusiame neįprastame muziejuje galima išvysti laikus, kai grėsė branduolinė grėsmė.
Požeminiuose bunkeriuose, kuriuose kadaise buvo laikomos vidutinio nuotolio raketos SS-4, turinčios 2 megatonų kovines galvutes, eksponatai atkuria įtemptą Šaltojo karo atmosferą.
Lankytojai eina per kelių pakopų saugumo zonas ir valdymo patalpas, apžiūrinėja raketų technologijų ir Šaltojo karo propagandos eksponatus.
Aukštaitijos nacionalinis parkas: tradiciniai amatai ir papročiai
Aukštaitijos nacionaliniame parke, seniausiame Lietuvos nacionaliniame parke, driekiasi ežerai, miškai ir tradiciniai kaimai.
Šalies šiaurės rytuose esančiame parke yra daugiau kaip 100 ežerų, sujungtų upeliais ir upėmis, todėl čia galima plaukioti baidarėmis, maudytis ir užsiimti vandens sportu.
Viena iš Aukštaitijos vietų, kurią būtina aplankyti, yra Ladakalnis – istorinė kalva, nuo kurios atsiveria nuostabi šešių aplinkinių ežerų panorama. „Nacionaliniuose parkuose turime daugiau kaip 30 apžvalgos bokštų“, – pažymi O.Gončarova.
Istoriškai Ladakalnis buvo senovės baltų genčių šventa vieta, o šiandien daugelis lankytojų tęsia tradiciją palikti akmenukų kaip auką deivei Ladai, kuri, pasak legendos, kadaise čia buvo pagerbta.
Ladakalnis – istorinė kalva, nuo kurios atsiveria nuostabi šešių aplinkinių ežerų panorama.
Aukštaitijoje ne tik atsiveria vaizdingi vaizdai, bet ir puoselėjami Lietuvos tradiciniai amatai ir papročiai. „Turime unikalias programas, skirtas ryšiui su vietos tradicijomis užmegzti, – aiškina O.Gončarova. – Meironių kaime, įsikūrusiame ant Lūšių ežero kranto, Gamtos mokykla siūlo įtraukiančius užsiėmimus, orientuotus į aplinką.
Kitas parko kultūrinis perlas – Bitininkystės muziejus, kuriame lankytojai supažindinami su Lietuvos bitininkyste per edukaciją, meną ir praktinius užsiėmimus.
Dzūkijos nacionalinis parkas: didžiausias Lietuvos miškas
Dzūkijos nacionalinis parkas yra didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje (697 kv. km) ir plačiausias šalies miškas. Šis didžiulis nacionalinis parkas pasižymi įvairialypiu kraštovaizdžiu: pelkėmis, kopomis ir pušynais. Dzūkija, garsėjanti turtinga biologine įvairove, taip pat traukia paukščių stebėtojus.
Nuo balandžio iki rugsėjo Dzūkijos miškai gyvena paukščių giesmėmis. Merkio slėnyje skamba karklažvirblių balsai, virš Ūlos upės skraido tulžiai, o upės pakrantėse dažnai peri juodieji gandrai ir gagos.
Mėgstama Dzūkijos tradicija – grybavimas, ypač rudenį. Lankytojai gali prisijungti prie žygių, kuriuos veda vietiniai gyventojai ir dalijasi žiniomis apie miško valgomuosius grybus bei kultūrinę jų reikšmę Lietuvoje.
