Kaip rašo portalas washingtonpost.com, atkalbėti nuo noro leistis kopti į šią viršukalnę galima paminint šiuos faktus: temperatūra gerokai žemiau nulio, tam tikrame aukštyje pasireiškia negalavimai, atnešantys padarinių nuo dezorientacijos iki mirties, be to, visuomet egzistuojanti nušalimų baimė. O dar daugiau kaip 200 kopusiųjų kūnų, sustingę šaltyje kalnų šlaituose – nuolatinis priminimas apie tuos alpinistų lemtingus klaidingus žingsnius...
Žmonės, kurie kopia į aukščiausią viršukalnę rizikuodami savo gyvybe, greičiausiai mažiausiai galvoja apie tai, kur jie turėtų tuštintis ir ką daryti su išmatomis, svarsto portalas.
Maždaug per du mėnesius, per kuriuos kopiama į Everestą, vienas į viršukalnę kopiantis alpinistas vidutiniškai savo kely paliks apie 27 kg ekskrementų. Šį sezoną dirbantys ant Everesto surinko 14 tonų šiukšlių iš bazinės stovyklos ir kitų kalno vietų. „The Washington Post“ autorius Peteris Holley dar 2015-aisiais rašė, kad visa tai suversta į duobes Gorak Shep, užšalusio ežero dugną.
Jei tinkamai nesielgsime, užšalusios fekalijos metų metus terš vieną iš gamtos stebuklų. Kaip Graysonas Schafferis, „Outside magazine“ redaktorius rašė 2012-aisiais, savo komentare: „Viršukalnė tapo tiksinčia fekalijų bomba, ir ši problema vis artėja prie bazinės stovyklos“.
Tai problema, kuri puikiai žinoma Garry Porteriui, į pensiją išėjusiam inžinieriui, kuris, kopdamas į Everestą, įveikė apie 6 km 2003-aisiais, tačiau dėl itin stiprių vėjų buvo priverstas grįžti atgal. Išėjęs į pensiją jis daug mąstė apie Everestą ir apie tai, kaip jį išvalyti nuo fekalijų.
„Everestas yra gyvenimo svajonė daugybei alpinistų. Kai grįžtate po kopimo, jūs vis tiek gyvenate tais gamtos peizažais, bet... tą susijaudinimą užgožia mintis apie išmatas“, – prisipažįsta G.Porteris. Anot jo, Everestas tiesiog nusipelnė kažko geriau nei tai: „Ir tai mano atsakomybė, nes esu alpinistas“.
Jo sprendimas yra paprastas: panaudoti biodujų autoklavą, kad alpinistų išmatos būtų paverstos kai kuo naudingesniu. Esą toks autoklavas pasitarnautų tam, kad dujos galėtų būti naudingos alpinistams, esantiems bazinėje stovykloje, pavyzdžiui, virimui. Be to, perdirbta biomasė galėtų būti gera trąša.
Pasitelkiant panašią sistemą kovojama su maisto atliekų mažinimu.
Tačiau yra kliūčių įgyvendinti tokį sumanymą – kalno dydis ir itin žema oro temperatūra.
Taigi G.Porteris, visą gyvenimą dirbęs inžinieriumi, tačiau troškęs didelių iššūkių, rado būdą, kaip išspręsti problemą: kaip palaikyti autoklavo optimalią temperatūrą, naudojant tik paprastas medžiagas, kurias galima gauti vietoje.
Jo sukurtas prietaisas yra aukso vidurys tarp srutų valymo įrenginio ir gigantiško termoso – autoklavas, įleistas į žemę ir apsuptas izoliacinės medžiagos. Taip pat reikės pastatyti didelius šildytuvus, naudojančius saulės baterijų energiją, perduosiančius šilumą autoklavui. Tokie šildytuvai užtikrintų stabilią, didesnę kaip 68 laipsnių temperatūrą.
Aš skolingas. Tai ne mano kalnas. Aš tiesiog buvau ten. Ir aš turėčiau jį palikti tokį pat švarų, kokį radau, – užbaigė G.Porteris.
G.Porteris teigė, kad jis ir prie šio projekto dirbanti jo komanda jau gavo Nepalo vyriausybės pritarimą, idėjai pritarė ir daugybė alpinistų, kurie siekia užkopti į Everestą, o ne jį teršti.
Vyras tikisi, kad jo sumanymas bus panaudotas ir kituose kalnuose. Jo grupė laukia paramos ir skaičiuoja, kad Evereste įgyvendinti šį sumanymą kainuos pusę milijono dolerių. Kai tik surinks pakankamai lėšų, jie galės imtis darbų.
G.Porteris mano, kad šis sumanymas yra jo duoklė Everestui, kuris jį privertė būti geresnį.
„Manau, kad turite užsitarnauti galimybę kopti į Everestą“, – įsitikinęs jis. „Aš daugybę metų kopinėjau mažesniais kalnais – įgijau patirties, pasitikėjimo, ir kiti turėtų laipsniškai eiti to link“, – pridūrė jis.
„Aš skolingas. Tai ne mano kalnas. Aš tiesiog buvau ten. Ir aš turėčiau jį palikti tokį pat švarų, kokį radau“, – užbaigė G.Porteris.