Jau praeityje autobuso gedimas pačią pirmą dieną, kai 170 kilometrų prireikė 11 valandų. Nutolo ir kitą dieną praleistos dvi valandos visureigyje, kai nuo baisaus kratymo žingsnių registratorius parodė, kad nueita kone 8 km. Paskui jau iš tikrųjų – savo kojomis padieniui iki Dharapani, Chame, Pisango, Manango.
Šeštadienis, rugsėjo 29-oji, buvo skirta aklimatizacijai. Dievas vėl davė gražų rytą ir saulės nutviekstas viršūnes, tačiau tiems, kurie tą dieną gal tikėjosi bent kiek poilsio kojoms, nepasisekė. Tik tiek, kad aklimatizuotis arba pratinti organizmą prie aukščio išėjome ne aštuntą valandą, kaip įpratę, o šiek tiek vėliau.
Po trijų valandų pasiekę nesapnuotą neregėtą Chulu West hotel (3990), išgėrėme arbatos, bet atgal, kaip greitai paaiškėjo, anksti – ekspedicijos vadovas Saulius pasuko į statų šlaitą, ir teko juo ropštis maždaug iki bazinės stovyklos aukščio. Tada poros valandų pasėdėjimas ant akmenų – irgi aklimatizacijai. Jei kilimas šlaitu buvo sunkus, tai nusileidimas, sakytum, kone dramatiškas. Prieš tai Saulius glaustai instruktavo, kaip leidžiantis laikyti lazdas, kaip, jei ką, įsikirsti abiem.
Vėl nustebino Vidmantas, į kalną kopęs be lazdų ir be žygio batų – kone basas, o leidęsis taip, lyg čia būtų gimęs. Prisipažino – ankstesniame gyvenime buvęs kažkokiu kalnų ožiu. Nors komanda guvi ir be jo pokštų, Vidmantas vis sumano kažką bendros dvasios labui. Tik mįslė, ką jis mąsto, būdamas pats su savimi? Gal tūkstantąjį jau kartą mintyse plaukia, prisišaukdamas, kaip tik jis ir sugeba, būseną, kai kūnas ima jausti stingdantį šaltį.
Viršūnės pirmos pasitinka saulę ir paskutinės su ja atsisveikina. Mūsų kelyje buvo matyti trys iš keturiolikos aukštesnių nei aštuoni tūkstančiai metrų – Anapurna, Dhaulagiri ir Manaslu. Saulius, kuris paprastai prižiūrėjo einančius lėčiausiai, yra įkopęs į keturias iš didžiųjų viršukalnių.
Prieš mums pajudant į Tiličo bazinę stovyklą, jis patarė morenos šlaite eiti ne visai vienam paskui kitą, o kas penki metrai, kad, pamatęs nuošliaužą ar atšuoliuojantį akmenį, turėtum manevro – pirmyn ar atgal – laisvę. Tiesą sakant, su laisve tame take ne kažkas, ypač, kai reikėjo praleisti nešikus – ieškojai kokio praplatėjimo, įkirsdavai lazdas ir palinkdavai į kylantį šlaitą tarsi nuo tramplino šokantis slidininkas.
Dar prasčiau buvo, kai pasivijo ekspedicijos manta apkrauti mulai. Kitą sykį jų giminaičiai pasirodė stačiame posūkyje traukiantys žemyn. Pamatęs priešais artėjančią mūsų virtinę, pirmasis sustojo. Stengdamiesi palikti tiems mieliems gyvulėliams kuo daugiau erdvės, sustingome ir mes. Laimė, atėjęs varovas padrąsino drovųjį mulą, ir viskas baigėsi gerai.
Vis dėlto atmintis pasalūniškai sugrąžina namuose skaitytą patarimą tiems, kurie rengiasi eiti į Tiličo bazinę stovyklą. Jeigu jūs bijote siaurų takų, nuošliaužų ir su sveikata nederančių būsenų, nedarykite to. Atseit, neikite. Kur jau ten neikite – keturias valandas ėję, geriame arbatą antrajame šio kelio kaimelyje. Prasilenkdami su jauna nuo Tiličo grįžtančia pora, sužinojome, kad ežeras neužšalęs, kuo mus gąsdino senasis ties Pisangu sutiktas budistas vienuolis.
Vyksmą stebėjusių nepaliečių nešikų, dar kone paauglių, veiduose ryškiai atsispindėjo nuostaba, kaip sakydavo kaime – durns-nedurns?
Bazinė stovykla nenugyventa, iš toliau pastatai atrodo visiškai padoriai, viduje – tokia pati buitis, prie kokios per savaitę jau pripratome. Nėra elektros, mat dar ne tamsa. Lauke vėsu, žvarbus vėjas. Vidmantas su šlepetėmis, nuogomis iki pat pūkinės striukės kojomis nupėdino prie čia pat kunkuliuojančio, tarsi virtų, upelio. Ir vandens, ir oro temperatūra panaši – apie tris šilumos.
Vyksmą stebėjusių nepaliečių nešikų, dar kone paauglių, veiduose ryškiai atsispindėjo nuostaba, kaip sakydavo kaime – durns-nedurns?, tačiau kai Vidmantas, įsitvėręs akmens, paniro, vaikinai lyg netikėdami ar nežinia dėl ko staiga pratrūko juoktis.
Paskutinis etapas iki ežero – ne itin daug, užtat gerokai statesnių kilometrų. Kad būtų suprantamiau, jau ryškiai trūkstant oro reikia užlipti į 266-ąjį sovietų statybos namo aukštą. Net ne laiptais – akmenimis. Palyginimas gal ir nieko vertas, juolab, kad kai žiopčiodamas žengi dar vieną žingsnelį, staiga ten, apačioje, išvysti tokią ežero mėlynę, kurios apskritai nėra su kuo palyginti.
Ežerą supa kalnai, nuo Tiličo (7134 m) į jį slenka ledokritis, tik viename krašte porą kilometrų driekiasi akmenuota lyguma. Joje šerpai ir įkūrė stovyklavietę-forpostą prieš rytdienos Vidmanto žygį. Geltonavo septynios palapinės komandai.
Didžioji mėlyna – palaiminga vieta, kur galėjai pasislėpti nuo vėjo ir tą pačią minutę jau kaitalioti rankas, bandydamas nulaikyti įkaitusį alavinį puodelį. Žinoma, puikūs gidai, šerpai Ngawangas Gyalzenas (mums tiesiog Geldžiun) ir Dawa rūpinosi ne tik arbata – paslaugūs, nuolat besišypsantys jie padarė dėl mūsų daug daugiau, negu užtektų pagal susitarimą. Ką jau ten daugiau – be jų pagalbos, kaip parodė vėlesni įvykiai, kai kurios situacijos galėjo išsispręsti ir visai kitaip.
Vėjas šiaušė ežerą, ginė virš jo pakibusius debesis. Tuo metu stovyklavietėje ilgokai nerimo kūrimosi šurmulys. Ne visiems pakako susirasti mantą ir įsikurti palapinėse. Antai, Andrius neatsispyrė pagundai išbandyti droną, tačiau neatrodė laimingas – padangė, kaip ir ežero paviršius, buvo sujaukta. Paskui jis plačiai ant plikos žemės išdėliojo galingą savo foto technikos arsenalą, apkaišiojo laidais, kad pūpsantis motoriukas Honda pakrautų akumuliatorius rytdienai.
Tačiau smarkiausiai, kaip ir visas dienas, sukosi Saulius. Gerą valandą jis vaikštinėjo pakrante, nuėjo iki pat tos vietos, kur kelią pėsčiajam užkerta į ežerą įbridusios uolos – svarstė rytojaus variantus. Vėliau drožė iš Manango atsinešto nestoro kuolo galus, kad patikimai užmautų ant jų improvizuoto irklo mentes.
Šalia kol kas supakuota pūpsojo ir pati raftingo baidarė, kuria pagal planą turėjo plaukti gelbėjimo komanda – gydytoja Irena, Vidmanto sūnus Rokas ir sunkiose situacijose motyvuoti Vidmantą sugebantis neetatinis psichologas Darius. Pats Vidmantas tą pavakare beveik nesirodė – lengva suprasti, kad jis palapinėje turėjo apie ką pamąstyti.
Rytas neatrodė jaukus, laimė, netrukus prabudo ir saulė. Dabar visiems teko prisidėti bent jau griaunant palapines, kad manta kuo greičiau atsidurtų ant mulų nugarų – jų laukė gerokai ilgesnis, bet ne toks status takas iki naujos stovyklavietės kitame ežero gale. Nenugriauta liko tik viena palapinė – Vidmantui ir tiems, kurie liko su juo. Tai – Irena, Rokas, Darius, Andrius (foto), Algimantas. Tuo metu kiti – Daiva, Giedrė, Julija, Tomas, Andrius, Aivaras, Edmundas – aštuntą pajudėjome bauginančios Mesokanto perėjos link. Pagal gražų planą mūsų grupelė, perkopusi perėją, turėjo suspėti nusileisti iki ežero ir pasitikti atplaukiantį Vidmantą – mat žengti į ežerą jis ketino pusę dvyliktos.
Kai pagaliau, atsirėmęs į lazdas, galėjai atgauti amą perėjos viršuje, Tomo aukštimatis rodė 5400 m. Mesokanto davėsi išties nelengvai, bet svarbiausia, kad kai kuriems mūsų jau darėsi aišku, jog pasitikti Vidmanto nespėsime. Leisdamiesi žemyn, po kurio laiko pamatėme mėlynąją palapinę ir supratome, kad stovyklavietę šerpai įkūrė ne prie ežero, o pakenčiamame plotelyje gerokai aukščiau. Vėliau sužinojome, kad nusileisti žemyn mulams – per statu, nusilaužytų kojas.
Staiga į poilsiavietę įsiveržė neįprastai susirūpinęs Saulius, stvėrė supakuotą palapinę, miegmaišį, kažkieno lazdas, paliepė visiems pasilikti čia, stovyklavietėje, ir, daugiau negaišdamas, dingo už kalno. Vis dėlto palypėjome jam pavymui, tačiau nuo kalno Sauliaus jau nebuvo matyti, ežerą irgi slėpė uolos. Jokių pėdsakų, jokio tako, o nežinia kur vedanti nuokalnė tokia stati, kad galėtum tik garmėti. Teko grįžti į stovyklą ir, žvilgčiojant į laikrodį, su augančiu nerimu galvoti, kas vyksta prie ežero. Dar po kurio laiko per raciją mus pasiekė žinia, kad Vidmantas laimingai baigė plaukimą ir jau išlipęs ant kranto. Valio!
O kaipgi vystėsi veiksmas, kurio nematėme? Po to, kai mūsų grupelė išėjome į perėją, Vidmantas neva ilsėjosi palapinėje.
Lauki su šiokiu tokiu jauduliu. Aukščiausias ežeras, o iki jo septynias dienas ėjai. Čia ne šiaip pasivaikščiojimas – kopimas aukštais kalnais. Išsekina.
Paskui jau – tepalai, kuriuos įtrynė Irena ir Rokas, šildantis pleistras ant krūtinės, apsauginis kombinezonas. Netrukus – ir pirmieji grybšniai lediniame vandenyje. Irena, geroji daugelio Vidmanto žygių fėja, iš anksto buvo prašiusi, kad jis plauktų netoli kranto. Nenuleisdama nuo jo akių, ji pagal tik jai žinomus simptomus supras, ar Vidmantui dar galima būti vandenyje.
Oro stygius po pirmų grybšnių. Mėginu lėtai, nepadeda, brasu lyg vos geriau, bet galvą panardini, paskui bandai įkvėpti, o oro nėra. Žiauriai šalta, spazmuoja.
Kol Vidmantas grūmėsi su pirmaisiais metrais, vyrai, supakavę palapinę, surinkę likusius daiktus, nuėjo pakrante, kur už pusantro ar poros kilometrų, arčiau nepraeinamų uolų, buvo paliktos valtys. Mat operacijoje dalyvavo ne tik pagrindinė gelbėtojų komandos valtis – antrąją, už nedaug eurų nusipirktą Vilniuje, atsivežė reiklus savo amatui Andrius, vildamasis fotografuoti plaukiką iš labai arti ar net po vandeniu. Irkluoti šią valtelę buvo pasišovęs Algimantas. Tuo metu Saulius, prieš tai pripūtęs, sužiūrėjęs baidares, parodęs vyrams, kas ir kaip, kone bėgte tiesiausiu keliu pasileido į Mesokanto perėją.
Ties valtimis į krantą išlipo Vidmantas – arbatos, šioks toks masažas, Irenos preparatai, kad bent kiek sušildytų stingstantį nuo šalčio kūną. Kai Vidmantas vėl paniro, vyrai ėmė pakuotis į valtis. Pirmasis į pagrindinę įlipo Darius, antra – irklą, tegu ir nedidelį, turėjusi Irena, o kai pabandė įsikomponuoti Rokas, jam ar ir visiems kilo didelių abejonių dėl saugumo ir pagalbos Vidmantui, jeigu ką, galimybių.
Plaukite dviese. Mes čia kaip nors susidėliosime.
Kai gelbėtojų valtis nutolo, krante likę vyrai pamatė, kad per skubą nepakrovė į ją palapinės, šiltų Vidmanto rūbų ir apskritai visų daiktų, būtinų jam išlipus į krantą. Maža to, tuoj pat paaiškėjo, kad Andriaus valtelė jau prakiurusi – nepritaikyta naudoti šaltuose vandenyse, matyt, užkliuvo už pirmo akmens, ir to užteko. Beje, jūrininkai nepasirūpino ir gelbėjimo liemenėmis. Ne veltui Saulius vėliau pasakys, kad tą skandinimo priemonę reikėjo iš karto perrėžti peiliu, o ambicingiems vyrams griežtai pasakyti: „Imame daiktus ir – į perėją“.
Tačiau šį kartą Saulius lyg susvyravo, pasiūlė eiti tik mažiausiai, kaip jam atrodė, čia reikalingam Algimantui, bet vyrai buvo solidarūs, liko ant kranto. Taigi Saulius, kaip jau žinome, į Mesokanto perėją išėjo vienas. Kai Andrius pamatė, kad jo valtelė kiaura, ir paaiškėjo, jog čia liko Vidmanto manta, Saulius buvo pasiekęs perėjos viršūnę. Netrukus – jau minėtas epizodas, kai jis įlėkė į naująją stovyklavietę ir stvėrė palapinę bei miegmaišį. Net nežinodamas, kad visi tie dalykai liko už uolų, jis gerai suprato, kad palapinė turi atsirasti anksčiau, negu Vidmantas išlips ant kranto.
Tuo metu Rokas vis dėlto pasišovė prakiurusia valtele plukdyti tėvo amuniciją, tačiau plastmasinis irklas lūžo vos po kelių, atrodytų, atsargių grybšnių. Laimė, šokęs ant akmens, Algimantas suspėjo sugriebti nelemtą laivelį – antraip nežinia kur vėjas jį būtų nunešęs, gal net prie kito kranto, kur plūduriavo ledo luitai.
Stichija krėtė eibes ir seniai peršlapusiems tikrosios valties irklininkams Dariui ir Irenai – sukilęs šoninis vėjas nešė jų laivą į uolas. Paradoksas, bet Vidmanto gelbėtojus jis pats ir gelbėjo – stūmė valtį tolyn nuo pragaištingos akmenų sienos.
Viena ranka šiaip taip grėbliuoju, kita stumiu, po penkių grybšnių keičiu rankas.
Kai jie vis dėlto pasiekė krantą kitame ežero gale, Vidmantas, pasak visokį jį mačiusios Irenos, atrodė baisiai – sušalęs, išsekęs, visas drebantis. Jie padėjo jam išsinerti iš kombinezono, apvilko Dariaus megztiniu, susupo miegmaišyje. Šį kartą teko užmiršti įprastas po didelių išbandymų procedūras – karštas dušas ir maistas, masažai ir miegas, kiek nori. Gerai dar, kad iš stovyklavietės, primygtinai Tomo prašomi, nusileido du nešikai su sriubos ir arbatos termosais.
Kol Vidmantas bandė atgauti bent kiek jėgų, anapus uolų likę vyrai sprendė savo rebusą. Kopti į perėją, dabar jau buvo vėlu – iki tamsos liko gal trys valandos. Viltį, kad kažkas atplauks jiems į pagalbą, netikėtai užbraukė Dariaus balsas per raciją, girdi, labai stiprus vėjas, valtis daugiau niekur neplauks. Laimė, taip neįvyko. Nors ir be didelio entuziazmo, į baidarę sėdo Saulius. Beje, šią valtį Saulius dar gerai prieš žygį buvo išbandęs banguotoje jūroje, įsitikino, kad tai – optimalus variantas.
Atsiyręs iki nelaimėlių, jis išsakė jiems vieną kitą patarimą, kaip plaukti. Pats vėl eisiąs į perėją, tačiau vyrai nesutiko su tokiu vadovo pasiaukojimu – kas bus, tas bus, bet bandykime plaukti visi. Dabar jau neatrodė, kad trise nesaugu. Tik po visko, dalijantis išgyvenimais, situacijai apibūdinti ne vienas vyrų telksis rusiškai lotynišką leksiką. Net Saulius santūriai prisipažins: „Brangios tos dvidešimt penkios minutės. Jei dantistė šaknį be narkozės luptų, ko gero, rinkčiausi šį variantą“.
Į prakiurusią, bet šiaip taip plūduriuojančią valtelę, virve pririštą prie didesniosios, jie sukrovė mantą, ir Rokas užgulė ją kūnu. Būsena? Gal beviltiškumo ar bejėgiškumo jausmas, nieko negali padaryti. Esi visiškai priklausomas nuo aplinkos. Raftingo baidarės priešakyje įsitaisė Algimantas, batus jam į nugarą įrėmė Andrius, irklas vėl atiteko Sauliui. Fortūna jiems buvo dosni, ir flotilė laimingai pasiekė tą vietą, kur prieš porą valandų į krantą išlipo Vidmantas.
Vakaras slinko vis artyn, ir Vidmantui, nedaug pailsėjus, teko ropštis iš miegmaišio. Dabar jis apsirengė ką tik atplukdytais savo rūbais, ir visi pagal išgales išsidalijo supakuotą mantą. Tuo metu niekas, išskyrus Saulių ir nešikus, nežinojo, kiek jiems reikės kilti iki stovyklavietės. Nebuvo matyti ir pramintų takų. Algimantas patraukė paskui nešikus, pasukusius tik jiems žinomu itin stačiu maršrutu. Laimė, kad jam, kaip ir Andriui (foto) bei Rokui, iki tol tą dieną neteko eikvoti fizinių jėgų.
Kitus bendražygius Saulius nuvedė kairiau, kur, kaip atrodė, galima zigzagais kopti per akmenis. Be lazdų likęs Vidmantas ramstėsi irklu. Kai nemažas šlaito plotas jau liko žemiau, Irena, beje, vilkėjusi vis dar neišdžiūvusiais rūbais, staiga atsitokėjo nesuvokianti, ar temsta akyse, ar atėjo naktis. Rokas pabandė judėti tiesiau, tačiau, kaip pats vėliau sakė, užsiblokavo psichologiškai, pajutęs, kad nejuda pirmyn: „Plikom rankom kabinuosi į šlaitą, o slystu žemyn“.
Pirmasis į stovyklavietę, nedaug atsilikęs nuo nešikų, atėjo Algimantas. Paskui iš tamsos išniro tamsesnis už naktį Darius. Nesustodamas prie pergalingus šūksnius skanduojančių moterų, nė neįsivaizdavusių, kokia drama vyksta šlaite, pratarė: „Eikite su žibintais ant kalno. Jiems labai sunku.“
Sparčiausiai ten atsidūrė Geldžiunas ir su juo vienas kitas nešikas. Vėliau Rokas pasakys: „Tos švieselės, dviejų vatų lemputės, reiškė – kažkas atėjo mums padėti. Tai buvo tokia pagalba – atėjo padėti!“. Pritardamas sūnui, Vidmantas pridurs tą minutę supratęs, kad jie užkops. Juolab padėti tarsi panoro ir pats šlaitas – šioje vietoje jau buvo galima atsistoti ant kojų ir išsilaikyti.
Didžiojoje palapinėje ilgokai tvyrojo tyla, tik apsikabinę verkė Vidmantas ir Rokas. Nei su žiburiu, nei su mikroskopu čia nebūtum radęs nė krislelio nugalėtojų ar pergalės patoso – tik apnuogintų sielų dėkingumą, kad buvo leista ištverti pasakišką ir pragariškai sunkią ežero ir kalnų magiją.
Nei su žiburiu, nei su mikroskopu čia nebūtum radęs nė krislelio nugalėtojų ar pergalės patoso – tik apnuogintų sielų dėkingumą, kad buvo leista ištverti pasakišką ir pragariškai sunkią ežero ir kalnų magiją.
P.S.: Baigiamąjį akcijos „Vanduo – tai gyvybė“ plaukimą V. Urbonas skyrė Lietuvos šimtmečiui. Kaip jau buvo daręs 2011-aisiais plaukdamas per Baikalą, jis ir Tiličo ežere atliko kone šventą ritualą – nuleido į aukščiausius vandenis puikų panevėžiečio meistro Remigijaus Kriuko dirbinį su šimtu gintarėlių stikle, nuo šiol prigludusiame Tiličo gelmėje...
P.P.S.: Belieka pristatyti mus visus, kurių kiekvienas, savaip atlaikęs žygį, darbais, mintimis ar maldomis buvome su Vidmantu.
- Saulius Vilius, žymus alpinistas ir keliautojas, ekspedicijos vadovas.
- Irena Brogaitė, gydytoja, globojusi Vidmantą daugelyje jo žygių.
- Julija Versockaja, Restoranų įrangos ir interjero pardavėja-konsultantė.
- Daiva Greičiuvienė, Valstybinės mokesčių inspekcijos vidaus auditorė.
- Giedrė Arlauskė, „Tricollagen“ prekinio ženklo atstovė.
- Rita Tėvainienė, UAB „Kemenos namai“ vadybininkė, su dukra Gabriele žygiavusi šiek tiek kitu maršrutu.
- Rokas Urbonas, Vidmanto sūnus, pervežimų kompanijos darbuotojas.
- Tomas Prūsas, UAB „Rifas“ generalinis direktorius.
- Darius Petkevičius, aktorius.
- Andrius (foto) Repšys, panevėžietis fotografas.
- Andrius Andrikonis, vilnietis advokatas.
- Algimantas Kolpertas, panevėžietis advokatas.
- Aivaras Žydelis, vaizdo operatorius.
Mielieji bičiuliai! Nuoširdžiai dėkoju visiems ir kiekvienam Jūsų už kartu išgyventas akimirkas. Jūsų įspūdžiai ir mintys, neatspindėtos šiame glaustame pasakojime, liko ne tik diktofone, bet ir atmintyje. Iki kito susitikimo!
