Fidžio ir Tongos ginčas dėl rifo
Dažniausiai pažintis su Ramiojo vandenyno salomis pradedama nuo kelionės į Fidžį ir Tongą. Kadaise kovojusios, vėliau susidraugavusios ir netgi viešai nuolat meilę deklaravusios tautos vėl susikivirčijo 2011 metais. Tonga yra vienintelė karalystė šioje pasaulio dalyje ir tuo labai didžiuojasi. Tai – milžiniškas vandens plotas su šimtais salų. Buvusi britų kolonija išlaikė senus papročius ir yra labai religinga.
O pykstasi kaimynės dėl reikalo, savo svarba kažkuo primenančio raidę W, kurios mes neleidžiame vartoti Lietuvos lenkams. Tai – Minervos rifas. Negyvenamas ir beveik visiškai vandeniu užlietas atolas, į kurį pretenduoja abi kaimynės. Nors abi turi pakankamai gausių žūklės plotų, vis dėlto nė viena nenori nusileisti dėl šio.
Tonga rifą aneksavo dar 1972 metais, tačiau 2011-aisiais Fidžis jį pamėgino atsiimti. Kol kas šis ginčas neišspręstas.
Kam tie šviesoforai?
Tongoje yra 100 tūkstančių gyventojų, o net du trečdaliai jų gyvena Tongatapu saloje. Šalies sostinė – Nukualofa. Ji primena tropikų kaimą su puikiais paplūdimiais ir nerūpestingo gyvenimo aplinka, juntama net ore. Gatvės asfaltuotos, žmonės važinėja ramiai, bet šviesoforų nėra. Visoje šalyje – nė vieno. Ir niekas jų nepasigenda.
Tai puiki vieta nardyti, užsiimti jėgos aitvarų sportu, žūklauti. Yra vienas kitas padorus restoranas, kur jums patieks ryte iš gelmių ištrauktą omarą su citrina. Žemų statinių fone įspūdingai atrodo spalvingos bažnyčios, kurių čia daug. Verta dirstelėti ir į kapines. Kapai supilti iš smėlio, nukloti kvapniais dideliais žiedais ir alaus skardinėmis, kad velioniui būtų linksmiau.
Kartais vietiniams gyventojams ima atrodyti, kad šalyje per mažai demokratijos. Prieš 12 metų kilo protestai prieš karaliaus valdžią, jų metu žuvo aštuoni demonstrantai. Tai buvo kone šimtmečio įvykis, kurį vietiniai aptarinėja iki šiol. Tačiau niekas nepasikeitė: 26 vietų parlamente vis dar sėdi karaliaus paskirti deputatai didikai.
Tongoje nėra didelių parduotuvių ir tarptautinių tinklų. Viską valdo vietos šeimos, o tai – vis retesnis reiškinys pasaulyje. Vis dėlto kada nors tai pasikeis, todėl Tongoje geriau apsilankyti dabar, kol viskas tebėra kaip buvę.
Gelmių milžinai
Daugiausia turistų į Tongą atvyksta liepos–spalio mėnesiais, kai gelmių žinduoliai su savo jaunikliais pajuda nuo Antarktidos link Tongos krantų. Turistų tikslas – profesionaliai rengiamos maudynės su banginiais. Tuo metu viešint salose nereikia net pirkti iškylos: banginius galima stebėti geriant rytinę kavą terasoje. Kitu metų laiku banginių aplink Tongos krantus nėra.
Vietos agentūros gali surengti visiškai saugią ir smagią akistatą su banginiu vandenyje. Bent sykį pažvelgti į akis didžiausiam Žemės žinduoliui – tai įspūdis, kuris išlieka visam gyvenimui. Tereikia ryžtis ilgai kelionei į vandenų šalį.
Lėtas gyvenimas
Tonga yra viena tų šalių, kur viskas vyksta kitu tempu, nei įpratę europiečiai. Lėtai einama, lėtai važiuojama ir lėtai dirbama. Internetas – ne išimtis. Kur jau ten tie lietuviški 16 Mb/s! Didžiausia išvystoma belaidžio interneto ryšio sparta yra 0,5 Mb/s. Štai jums kantrybės pamokėlė. Jau geriau iš karto oro uoste nusipirkti kelių gigabitų SIM kortelę ir ja naudotis salose. Tiesa, mobiliojo interneto greitis taip pat labai nepradžiugins.
Išimtis, ko gero, Tongoje yra tik kiaulės. Jų tiek daug, ir jos tokios vikrios! Atvežtos dar britų atradimų laikais XVIII amžiuje, jos čia rado naujus jaukius namus. Visai kaip žmonės – vaikšto gatvėmis, laksto paplūdimyje, plaukioja jūroje... Jų visur šimtai.
Dar viena Tongos keistenybė – trumpiausias pasaulyje komercinis skrydis. Šešios minutės – tiek trunka skristi iš Tongatapu į Eua salą. Tiesa, senu sraigtiniu lėktuvu, kuris purpsi ir aimanuoja, tarsi būtų pakilęs į savo paskutinį skrydį. Sutaupoma laiko ir gaunama rimta adrenalino dozė. Na, kur kitur pamatysi vaizdą, kad skrydžio metu pilotas laikytų atrėmęs alkūnę į atvirą lėktuvo langą, lyg važiuotų automobiliu?
Ko ten taip veržėsi Trumenas?
Tonga – ramybė, lėtumas ir banginiai. O štai Fidžis – kiek kitokia vieta. Tai populiari atostogų vieta, ypač tarp amerikiečių, bet dar išsaugojusi šį tą pirmapradžio, tai, ko iki šiol nesugebėjo globalizacijos procesai, nušluojantys tautų tradicijas ir suvienodinantys net tolimiausias planetos vietas.
Nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau tą skambų pavadinimą „Fidžis“, bet noras aplankyti šią šalį gyvavo nuo tų laikų, kai stebėjau filmo „Trumeno šou“ veikėjo bergždžius ketinimus ištrūkti iš filmavimo studijos, kuri sudarė visą jo pasaulį, ir nuvažiuoti į Fidžį. Jam tokį pat nepasiekiamą, kaip ir daugeliui mūsų, gyvenančių taip toli nuo Ramiojo vandenyno salų.
Daugelis į Fidžį keliauja dėl rifų ir paplūdimių. Tokio poilsio mėgėjams nereikia niekur skristi iš didžiausios salos Viti Levu. Netoli nuo pagrindinio šalies oro uosto yra Denarau pusiasalis, kuriame vienas po kito kyla penkių žvaigždučių viešbučių kompleksai – „Sheraton“, „Sofitel“ ir panašiai. Geras paplūdimys, puikūs baseinai, nepriekaištingas aptarnavimas, skanūs kokteiliai ir egzotiška vakarinė programa.
Jeigu norisi autentiškos, bet patogios vietos poilsiui, jos reikia ieškoti kitose salose. Tarkime, Jasavos salyne, į kurį patenkama arba katamaranais, arba vandens lėktuvu. Krakmolo baltumo smėlis, koralų giraitės aplink salas, labai mažai lietaus. Tai vietos, labiausiai atitinkančios standartinį atogrąžų suvokimą ir išties panašios į atviruką iš rojaus.
Gelmių pakerėti?
Vanua Levu, Taveūnis, Kadavu – vulkaninės kilmės salos, kurios gal ir neturi tobulų paplūdimių, bet ten yra ugnikalnių, krioklių, žalių slėnių, atogrąžų miškų, kaimų.
Šiose žemėse džiaugiasi akis, bet didžiausios grožybės slypi po vandeniu. Gelmių tyrinėtojas prancūzas J. M. Cousteau šias Ramiojo vandenyno vietas vadino vienomis įspūdingiausių, kokias tik teko regėti. O regėjo jis tikrai daug.
Nardytojai eina iš proto dėl Somosomo sąsiaurio gelmių, garsėjančių minkštaisiais koralais, skardžiais, povandeninėmis arkomis ir kitomis įdomybėmis. Visose didesnėse salose veikia nardymo klubai, kuriuose galima gauti PADI sertifikatą arba gilinti jau turimas žinias ir įgūdžius. Kainos nėra tokios mažos kaip, pavyzdžiui, Hondūre, bet vis dėlto pigiau nei Havajuose, Floridoje ar daugelyje Karibų jūros baseino šalių.
Baidarė ir desertas
Taveūnio saloje stūkso keli vešliai apaugę kalnai, o jų viršūnėse tyvuliuoja seni ežerai. Kelias, besitaikantis žiedu apjuosti šį neįtikėtinos įvairovės lopinėlį, nutrūksta gražiausioje vietoje, ten, kur prasideda nacionalinis parkas. Niekur kitur iki tol nebuvome matę šitiek daug krioklių vienoje vietoje! Kai kurie keliaaukščiai, susiliejantys iš kelių galingų srovių į vieną šniokščiantį gaivalą. Daugelis pasiekiami tik kateriais arba baidarėmis.
Pasirinkę tokį kelionės būdą, nė neįtarėme, kad teks išplaukti iš saugių lagūnų į atvirą jūrą su pusėtinomis bangomis, į kurias reikia plaukti luoto priekiu, nes kitaip gali išvirsti tiesiai ant smalsių rajų, plaukiojančių krištolo skaidrumo vandenyje. Pykinimas, silpnumas ir visi kiti su jūros liga susiję potyriai buvo mokestis už tas net nelogiško grožio vietas, kurias pasiekėme po pusantros valandos mosavimo irklais ir kovos su bangomis. O tako gale – šuolis nuo krioklio į gaivų vandenį.
Persikeli baidare per kelias lagūnas – ir prasideda žygis atgal. Siauras keliukas vingiuoja palei vandenyną. Atoslūgis, todėl krabai laksto kaip pašėlę, o nematyti paukščiai neskubėdami lupa apnuogintas kriaukles nuo pakrantės akmenų ir čia pat jas ryja gurmaniškai čirkšdami.
Kai po ilgos dienos, aplankę dar tuziną krioklių ir kelis džiaugsmingų žmonių kaimus, grįžtame į savo laikinus namus, atviroje terasoje jau padengtas didelis stalas. Jo pakraščiuose džiūsta ryte nuskintų gėlių žiedai, sentimentaliai atkartodami purpurinį saulėlydį virš vandenyno.
Ant stalo garuoja įlankoje sužvejota žuvis, taurėse – vynas iš netolimos Australijos, tyliai skamba gitara. Kai visi susirenka ir ima dalytis istorijomis apie Fidžį, savo šalis ir tas nuostabias vietas, kuriose lankėsi, galvoje nejučia ima dėliotis naujų kelionių ir nuotykių planai.
Fidžis retkarčiais sušmėžuoja įvairiuose Holivudo filmuose. Turbūt pamenate Tomą Hanksą filme „Prarastasis“, daužantį kokoso riešutus į uolą ir tinklinio kamuoliui beviltiškai šaukiantį: „Vilsonai!“ Šis filmas buvo nufilmuotas vienoje Mamanudos grupės salelių. Ji iš tiesų yra negyvenama, bet kelis kartus per dieną ten stabteli turistų kateriai. Kitas filmas, išgarsinęs šią jūrų valstybę, yra „Žydroji lagūna“. Pirmoji dalis sukurta gražiose, bet sausose Jasavos salose, antroji – Taveūnyje.
Magiškasis Polinezijos gėrimas
Tongoje, Vanuatu, Maršalo salose ir kitose vandenų šalies teritorijose šį gėrimą vadina kava, kirčiuodami pirmąjį skiemenį. Kava ceremonija yra kertinis daugelio šių rojaus salų kultūrinio bendravimo ir netgi pasaulėjautos akmuo.
Tai galima daryti paplūdimyje, palmės šešėlyje, viešbutyje, bet geriausia – kokiame nors kaimelyje, iš anksto susitarus su mataqali (seniūnu). Kava gėrimas atokesniam kaimui – reikšmingas ritualas, praskaidrinantis kasdienybę. Ne tiek dėl paties gėrimo, kiek dėl svetimšalio, vienam vakarui pagal visas svetingumo taisykles priimto į saviškių būrį ir kartu ragavusio to draugystės nektaro.
Kas yra kava? Tai – neišvaizdaus augalo šakniastiebiai, kurie turi specifinių medžiagų, vadinamų kavalaktonais. Šios šaknys sumalamos į miltelius, kurie prieš ceremoniją suberiami į drobinį maišelį ir stipriai spaudant tirpdomi šaltinio vandenyje, vėliau supilami į gilų raižyto medžio dubenį.
Tai nėra viena tų paplitusių ceremonijų, kai vienas sako: „Į sveikatą!“, kitas jam atsako tuo pačiu ir abu užsiverčia po stikliuką. Kava vartojama ilgai, draugiškai, pokalbiams vis lėtėjant ir vis geriau suvokiant pasaulį.
Man tai pasirodė tarsi kažkokia archajiška lėtumo pamoka. Aidas jau primiršto gyvenimo tempo, kai vienintelė pramoga būdavo žiūrėti į vakarėjantį horizontą, kur Ramusis vandenynas susilieja su purpuriniu dangumi, klausytis melodingų dainų ir ramiai aptarinėti nereikšmingus dalykus.
Norėdamas prisijungti prie kava gėrėjų, pirmiausia turi atlikti nedidelį sevu-sevu ritualą – prisistatyti, kas esąs, ir dovanoti kaimo mataqali atsineštų šaknų arba miltelių. Po to išklausyti padėkos kalbos vietiniu dialektu, kai kelis kartus ištariamas tavo vardas ir žodis vinaka – ačiū. Galima (ir net reikia) padėkoti ir taip užbaigti visas protokolo įmantrybes. Tuomet visi susėda ant demblių po senu plačiašakiu medžiu, dainingiausi vyrukai išsitraukia akustines gitaras ir pradeda ilgesingas meilės dainas.
Viduryje – didelis juodas dubuo su vėžlių, delfinų ir paukščių siluetais. Neįprastos išvaizdos medinis indas su rankenėlėmis ir masyviomis kojomis. Ant jo pakraščių išrikiuotos taurės – perskeltų kokoso riešutų kevalai. Tiesa, nušlifuoti ir nulakuoti, kad būtų maloniau laikyti rankose ir glausti prie lūpų. Aplink dubenį įsitaiso ceremonijos dalyviai – vietiniai ir svetimšaliai. Jie pasako tau kažką savo kalba, tu atsakai, kaip išmanai. Visi pajuokauja, kaušai vis panardinami į drumzliną skystį, o turinys į burną supilamas vienu gurkšniu.
Gera ir ramu, tarsi tai būtų ne trumpos atostogos, o viso laimingo gyvenimo planas. Paprasta schema, kurios atitikmenų žmonės instinktyviai ieško ir niekaip neranda šiaurinėse platumose.
Apie gėrimo skonį kalbėti nėra prasmės – galiu pasakyti tik tiek, kad jis neutralus.
Kai saulė pagaliau ištirpsta vandenyje, o dubens dugne lieka tik balzgani lašai, balsingieji vyrai persimeta gitaras per pečius ir patraukia į kokosų lapais dengtas trobeles. Baigiasi dar viena karšta ir lėta diena, kurią būtų sunku atskirti nuo kitų – labai panašių savo prasmingumu ir lėtumu. Jei ne viešnagė kaime, melodingos dainos ir hipnotizuojantis vakaras šalia juodo dubens su paslaptingu gėrimu.
Saulėlydžiai, verčiantys čiupti fotoaparatą
Gamtoje yra daugybė gražių reginių, bet tik retas jų savo įstabumu gali prilygti saulėlydžiui – perėjimo iš šviesos į tamsą metui, simbolinei ir trumpalaikei Saulės mirčiai, kuri viską aplink nudažo įvairiausiais raudonos spalvos potėpiais. Šioje kelionėje aplink pasaulį vis apimdavo pavydas kitoms šalims ir tautoms, kurios tuo reginiu gali netrukdomos grožėtis kone ištisus metus.
Ne tik saulėtekių ir saulėlydžių, bet net ir pačios saulės mums labai trūksta ilgais rudens vakarais, kai Žemė iki pat Kalėdų panyra tarsi į tamsų maišą. Todėl viena smagiausių akimirkų kelionėje šaltuoju metų laiku yra ta, kai lėktuvas pagaliau praplėšia debesis ir saloną nutvieskia seniai matyta geltonoji nykštukė.
„Oho, koks dangus! Ateikite pažiūrėti“, – ši frazė dažnai skambėdavo prie didelio stalo viešbutyje, kur vakarais susirinkdavo mūsų marga kompanija: keli australai, lietuviai, britai, olandai.
Kartą, kai stropioji virtuvės šeimininkė, kas vakarą lepinusi mus įstabiais žuvų patiekalais, atnešė dar vieną savo šedevrą, kažkas vėl paragino skubėti į terasą. Kai visi sutartinai pakilo ir išskubėjo į terasą, palikę garuojančias lėkštes, virėja vos neapsiašarojo – išsigando, kad bus ką nors ne taip padariusi. Po to teko ją ilgai raminti, kaltę verčiant fantastiškiems Fidžio saulėlydžiams.
Taip jau su tomis kelionėmis yra: kai jau manai viską matęs ir daug ką nufotografavęs, danguje pasirodo tokie ženklai, o debesys nusidažo tokia spalva, kad metęs šaukštą skubi traukti fotoaparatą, kad užfiksuotum dar vieną dievišką spektaklį. Trumpą ir nemokamą, kaip ir visi gražiausi dalykai gyvenime.
