Kaip kitaip paaiškinsi, kad šalyje, kurioje auga kavos pupelės, beveik neįmanoma gauti geros espresso kavos – tik silpną birzgalą arba Starbucks, kurių per paskutiniuosius kelerius metus bent jau sostinėje Maniloje, pridygo ant kiekvieno kampo. Kaip prisipažįsta ir patys vietiniai – kiekviena millenium kartos atstovo diena prasideda nuo asmenukės su „Starbucks“ puodeliu. Net jei Filipinų lobiai nėra padėti ant lėkštutės ir, norint juos pasiekti, reikės prasibrauti pro kamščius ir netikėtumus, pastangos – atsiperka.
Neužstrigus kamščiuose – šalies nepajusi
Daugelis keliautojų stengiasi išvengti Manilos dėl didžiulių kamščių, tačiau tai yra gera stotelė prieš leidžiantis į kelionę po šalį. Kaip kopiant į kalnus reikia kilti pamažu siekiant adaptuotis prie aukščio, taip ir Maniloje verta praleisti bent dieną norint įsijungti atostogų rėžimą ir priprasti prie vietinio įpročio nieko neplanuoti iš anksto bei niekur neskubėti. Ką čia gali suplanuoti, jei kartais 15 min. atstumą tenka važiuoti 2 val.
Vis dėlto, net ir kelionė per kamščius Filipinuose bus įsimintina, nes niekur kitur nepamatysi tiek besišypsančių veidų ir mojuojančių rankų. Patys vietiniai yra puikiai prisitaikę prie gyvenimo kamščiuose. Kiekvienoje sankryžoje pamatysi pardavėjų, siūlančių įvairių užkandžių spūstyse stovintiems eismo dalyviams. Visas filipiniečių gyvenimas sukasi aplink maistą – jie valgo 5-7 kartus per dieną, tad tam išnaudoja kiekvieną laisvą minutę.
Manila yra labiausiai apgyvendintas miestas pasaulyje – 43.000 žmonių kvadratiniame kilometre, antroje vietoje esančiame Mumbajuje žmonių – beveik perpus mažiau. 13 mln. gyventojų turinčioje Maniloje gali rasti visko – prabangių dangoraižių, ištaigingų buvusių prezidentų tuštybę primenančių rūmų ir vilų bei lūšnynų, kuriuose gyvena maždaug dešimtadalis visų gyventojų.
333 metus Filipinus valdę ispanai sąmoningai sostinę perkėlė čia, nes Manilos įlanka, kitaip nei daugelis kitų šalies vietų, yra apsaugota nuo taifūnų. Tai užtikrino Manilai geras sąlygas suklestėti ir tapti prekybos tarp rytų ir vakarų centru. Visgi, nors šį savo statusą Filipinų sostinė senai prarado, į ją, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, plūsta žmonės iš įvairiausių provincijų.
Nekonservatyvūs kraštutinumai
Štai gide dirbanti Karla, į sostinę iš savo miestelio keliauja valandą, o kartais pusantros, tačiau labai didžiuojasi turėdama tokį darbą. Gimtajame miestelyje, kur dviejų kambarių bute telpa jos keturių asmenų šeima ir mama, o virtuvė tuo pačiu yra ir jos mamos restoranėlis – darbo alternatyvų nėra daug. Tačiau net ir uždirbdama didesnį nei vidutinį atlyginimą, ji negali sau leisti vestuvių. Su vyru nusprendę nesituokti, jei negali surengti šventės sau ir artimiausiems draugams, jie pamynė tradicijas bei užrūstino artimuosius.
Kita vertus, nors būdami aršūs katalikai, filipiniečiai dažnai sau leidžia nukrypti į kraštutinumus. Ilgus metus nepripažinę kontracepcijos, jie visą laiką garsėjo tolerancija homoseksualams – tokios savo orientacijos neslepia ir daugelis politikų, nors tai vis dar būtų labai drąsu katalikiškoje ir konservatyvioje Lietuvoje.
Šiukštu nejuokaukite apie moteris ir karaoke
Filipinai garsėja kaip 3 S šalis. Išvertus iš anglų kalbos tai būtų saulė, smėlis ir jūra (angl. sun, sand, sea), tačiau daugelis turistų prideda dar vieną S – seksą (angl. sex). Turistinėse vietose negali nebadyti akių pražilę europiečiai, rankomis susikabinę su jaunutėmis filipinietėmis. Kai kam tai būna tik atostogų nuotykis, kai kam tai pasibaigia tikromis ar menamomis vedybomis, įsipareigojant remti visą savo išrinktosios šeimą.
Filipiniečiai dėl savo nuoširdžios šypsenos vertinami kaip geriausi viešbučių ar kitų aptarnavimo sričių darbuotojai, tad nenuostabu, kad ir filipinietės pelnė nuolankių ir galvos skausmo nekeliančių moterų etiketę. Filipinietės garsėja tuo, kad gerai gamina ir skalbia, tačiau šiukštu negalima apie tai kalbėti garsiai. Žinomas Holivudo aktorius Alecas Baldwinas viešai pareiškęs, kad atsisiųs žmoną filipinetę internetu, tapo persona non grata šioje šalyje. Kad gerai moterys skalbia iliustruoja kiekvieno namo kieme saulėje (ir dulkėse) bedžiūstantys skalbiniai, o kad filipinietės gerai gamina teko įsitikinti ir pačiai, kai vienos kavinės padavėja prie mano akių pakvietė vyrą (į mane net nepasižiūrėjusi) į svečius pamokyti gaminti jį sužavėjusio patiekalo.
Dar vienas dalykas apie kurį geriau garsiai nejuokauti tai – karaoke. Dažnai sakoma, kad filipiniečiai pradeda dainuoti dar nemokėdami kalbėti ir vaikščioti, tad yra atvejų, kai neatsargūs pastebėjimai apie karaoke partiją pasibaigdavo mirtimi. Yra net toks posakis „My way killing“, kilęs nuo garsiosios Franko Sinatros dainos „My way“.
Palawan sala – rojus su charakteriu
Balto cukraus smėliukas ir smaragdinis vanduo nėra nė kiek perdėtas filipinietiškų paplūdimių apibūdinimas. Kaip kitaip, jei šalis susideda iš daugiau nei 7000 salų. 3 iš jų – Palawan, Boracay ir Cebu salos patenka tarp 25 gražiausių pasaulio salų. Žinoma, šios salos pritraukia daugybę turistų, tad nereikėtų tikėtis, kad būsite juose vieni. Vis dėlto, gerbiu Filipinų valdžią, kuri nuo šių metų balandžio mėn. ryžosi pusei metų „uždaryti“ Boracay salą ir leisti jai pailsėti nuo keliautojų antplūdžio. Tačiau keliai į Palawan salą, kuri verta rojaus su charakteriu vardo, vis dar atviri. Ši sala turi dar per 2000 salelių, kuriose galima rasti slaptų, tik kajakais pasiekiamų paplūdimių, skalaujamų smaragdinio ir perregimo vandens.
Palawan saloje esantis El Nido paplūdimys jau daug metų iš eilės patenka į geriausių pasaulio paplūdimių sąrašus. Šiais metais El Nido jame užima garbingą 14 vietą, kaip nesugadinto ir dieviško grožio vieta su daugybę įlankų. Tiesa, norėdami atsidurti nepaliestuose paplūdimiuose turėsite pravažiuoti pro niekada nesibaigiančias statybas El Nido miestelio centre, susidurti su daugybę vietinių, siūlančių jus nuvežti ar nuplukdyti kur nors, tad, jei jus spontaniškos derybos vargina, verta pasidaryti namų darbus, kad tiksliai žinotumėte, ko norite.
Kitas svarbus šios salos traukos centras – UNESCO paveldo saugoma, viena ilgiausių požeminių upių su nuostabiomis karstinių olų kompozicijomis. Cebu sala turtinga savo istoriniu ir kultūriniu paveldu, o iš jos labai patogu pasiekti Boholio saloje esantį dar vieną gamtos stebuklą – šokoladines kalvas. Net jei jos paruduoja tik vasarą, kai paprastai europiečiai ten tokiu metu nekeliauja dėl didelio karščio, jos ne mažiau žavios ir tada, kai yra nuklotos žalia žole.
Išlaikiusiems kantrybės testą – nuoširdžios šypsenos dovana
Kad pamatytumėte skirtingas salas, paplūdimius ir gamtos stebuklus turėsite pakeliauti autobusais, lėktuvu ar keltu, apsišarvuoti kantrybe ir pasiruošti, kaip sako patys Filipiniečiai – Bahala Na, t.y kas bus, tas bus. Mat ne tik autobusai, bet ir lėktuvai užstringa kamščiuose, o trumpas sustojimas pietų vietinėje kavinėje gali išsitęsti iki poros valandų. Nusiteikite palaukti, kol niekur neskubantys ir išsiblaškę padavėjai priims užsakymą, ir nenustebkite, jei po keliolikos minučių praneš, kad to patiekalo, kurį užsisakėte, jau nėra. Kad gali būti kažkas pamiršta ar sumaišyta – taip pat didelė tikimybė.
Dar užtruks laiko išsireikalauti peilio, nes vietiniai jo nepripažįsta. Vis dėlto, visi priekaištai pasimiršta išgirdus nuoširdų atsiprašymą bei pamačius plačią šypseną. Kartais atrodo, kad kiekvienas šios šalies gyventojas yra Turizmo departamento savanoris, kuriam svarbu, kokią nuomonę susidarys kiekvienas svečias.
Filipinai – viena iš nedaugelio šalių, kur žmonės šypsosi iš širdies. Praktiškai kiekvienas sutiks su tavimi nusifotografuoti nesitikėdamas atlygio. Vietiniai gali sumokėti ir už tavo miesto transporto bilietą, jei pasirausęs kišenėse suprasi, kad neturi smulkių pinigų. Tau net nereikės prašyti, nes kažkuris iš vietinių pastebės ir pasisiūlys padėti. Žinoma, derėtis su vietiniais galima, ypač važiuojant su triračiais, vadinamais tuk tukais (viena populiariausių susisiekimo priemonių Filipinuose), tačiau kartais net ir nusiderėjus norisi duoti tiek, kiek prašė, kai išgirsti vairuotojo istoriją, kaip jis svajoja užsidirbti tiek pinigų, kad galėtų susituokti su savo išrinktąja bei išsipirkti kol kas tik nuomojamą triratį. Kelionė su tuk tuku gali tapti puikiu būdu pažinti vietinius ir „pasibelsti“ į jų gyvenimo duris, kurios, greičiausiai, bus atidarytos.
Ši transporto priemonė, kaip ir džipniai – prailgintas amerikiečių džipo variantas – yra puikus spalvingos Filipinų kultūros atspindys, mat dviejų tokių pačių transporto priemonių nerasite. Išdažyti bei išpuošti savąją transporto priemonę yra kiekvieno vairuotojo garbės reikalas. O garbė šioje šalyje labai daug ką reiškia. Jei įžeisi kokią nors rasę ar religiją – gali atsidurti kalėjime. Vietiniai taip pat labai nemėgsta tų, kurie negarbingai elgiasi greito maisto restoranų ar miesto transporto eilėse, tad politikai netgi bando įteisinti bausmes tiems, kurie nepaiso eilių. Visgi, jei su šypsena paprašysite jus praleisti į priekį – neabejoju, kad jūsų prašymas bus išgirstas. Tad šypsena – tebūnie jūsų Filipinų pasas, o nusiteikimas Bahala Na (fil. Kas bus tas bus) – šios šalies viza.
