Badžao keliauja valtimis po šiltus vandenis, skalaujančius Sulu archipelagą. Pasiekę seklumas, pradeda nardyti, ieškodami perlus brandinančių moliuskų, įspūdingos formos kriauklių ar koralų. Jie, apsigimę žvejai ir jūrininkai, žino visas jūros tėkmes ir vėjų kryptis, sugeba prieš kelias dienas įspėti besiartinantį taifūną, nujaučia, kokiose lagūnose saugiausia apsisaugoti nuo prasto oro. Mėnulio fazės jiems nusako, kur ir kaip geriausia gaudyti žuvis. Jie nesibaimina ryklių. Svarbiausia, ko reikia bijoti, sako jie, tai konkurencijos. Tradicinį perlų ieškotojų amatą jiems žlugdo perlų augimviečių kūrimas, kurį labai remia šalies vyriausybė.
 |
| wikipedia.org nuotr./Jūrų čigonai prašantys išmaldos |
Kai kurie badžao vandenyje yra susirentę namelius – lūšneles, pastatytas ant polių. Išlipę kopėčiomis iš tokios trobelės, lipa tiesiai į valtį. Tik ne visi įstengia tokį stogą virš galvos turėti.
Badžao gentyje esama trijų rūšių valčių. Gyvenamasis būstas paprastai surenčiamas lipose. Lengvi siauri džengingai – vietinis transportas nuplaukti pas kaimynus. Nuo dapangų gaudoma žuvis. Turtingesnių badžao valtys didesnės, namai suręsti iš lentų ir uždengti gofruota geležimi. Vargingesnės šeimos tenkinasi mažesnėmis valtimis su bambukiniais tentais, tokiais žemais, kad įlipant reikia stipriai palenkti galvą.
 |
| S.Bukauskienės nuotr./Į jūrą išplaukiama tokiomis valtelėmis |
Jūros čigonų turtas kuklus: burė, žibintas, indas geriamajam vandeniui, pinti krepšiai drabužiams ir namų apyvokos reikmenims. Vyrai dirba savo darbus: irkluoja valtis, jas smaluoja, renčia trobeles, gaudo žuvis, jas pardavinėja krante ir, kaip jau minėjome, ieško perlų, kriauklių bei koralų. Moterys gamina valgį, skalbia, auklėja vaikus, kurių jų šeimose, kaip ir visur Filipinuose, daug. Atoslūgio metu jos, pasikaišiusios sijonus, išeina rinkti „derliaus“: smėlėtose pakrantėse ieško valgomųjų moliuskų, sraigių ir vėžliukų.
Valtyje paprastai gyvena viena – dvi šeimos. Kelios dešimtys valčių sudaro bendruomenę – kampongą. Jai vadovauja seniūnas, sprendžiantis ginčus, baudžiantis prasikaltusius ir skatinantis stropiuosius.
Per pilnatį jūrų čigonai apsivelka geltonai žalių atspalvių drabužius ir tada nuo vakaro iki aušros tęsiasi šventė – pagdžinas, su dainomis, šokiais, skambant gongo garsams ir teliuškuojant bangoms.
Badžao – visuomenės atstumtųjų gentis. Jos nariai retai būna iki soties pavalgę, retai kuris raštingas, užtat besikamuojančių nuo įvairių ligų – daugybė. Ryžiai jiems – prabanga, valgo jie tiktai žuvį, jūros produktus ir retsykiais įstengia nusipirkti daržovių. Apie mėsą net kalbėti netenka. Jų gyvenimo minimumas kur kas žemesnis už oficialų neturto lygį. Aišku, jie būtų nieko prieš pereiti prie sėslesnio gyvenimo būdo, tačiau vietos sausumoje rasti juk problema. Kas gi jiems duos dirbamos žemės, iš kur jie įsigys lėšų gyvuliams ir padargams? Taigi ir lieka jūra, vienintelė maitintoja ir gynėja...
Tiesa, esama Tuglakano kaimo (gal vienintelio visoje šalyje?), į kurį susibūrę „sėslieji“ jūrų čigonai. Čia stovi apie šimtas lūšnų ir netgi atsiradusi maža mokyklėlė, kurioje vaikai mokomi skaičiuoti ir rašyti. Mažyčiame koraliniame atole, kuris lieka neužlietas potvynio valandomis, įrengta sporto aikštelė. Bet netgi turėdami savas lūšneles sausumoje, badžao vis tiek susirenčia namelius ant polių jūroje. Jiems kur kas įprasčiau, kai po grindimis teliuškuoja vilnys, o prie slenksčio stovi namelis su spalvotomis burėmis.
 |
| S.Bukauskienės nuotr./Net ir toks trumpalaikis stogas virš galvos, jūrų čigonų svajonė |
Šiuos faktus sužinojau, jau grįžusi namo: vietiniai gidai nebuvo linkę plačiai pasakoti apie jūrų čigonus. Juos galima suprasti: kam malonu prabilti apie skurdą ir apie tuos, kurie atsidūrę žemiau jo ribos? Pravertė Maniloje įsigytas audiofilmas, pasakojantis apie badžao gentį. Jo kūrėjai nufilmavo šiuos jūrų gyventojus, kai jie stovėjo priplaukę prie kranto. Štai berniūkštis, atsargiai pernešantis iš valties į valtį rūkstančią balaną. Jo bendraamžiai azartiškai lošia kauliukais. Apie kažką gyvai savo kalba kalbasi moterys, persisvėrusios per valties bortą ir skalaujančios skalbinius. Nėščia moteris kruopščiai aštrina bambukinės lazdelės kraštą – ateis laikas ir pribuvėja perpjaus juo bambagyslę.
Vienoje valtyje pietaujama: šeimininkė atsargiai nuima nuo plytelės molinį indą su rūkstančiu viralu ir stato ant pinto demblio. Aplink susėda namiškiai...
 |
| S.Bukauskienės nuotr./Paragaukite jūros ežių |
Kaimyninėje valtyje šeimos tėvas džiovina tinklus. Naktį, kai šeima atsiguls miegoti didžiojoje valtyje – lipoje, jis su bičiuliu žvejybinėje valtyje – dapangoje trauks prie koralinių rifų, ten, kur mėgsta slėptis žuvys. Valtyje paprastai būna dviese – irkluotojas ir meškeriotojas. Vienas stovi dapango pirmagalyje su bambukine meškere arba su harpūnu, o kitas sėdi prie irklų. Apakindamas žibinto šviesa žuvį, harpūnininkas taikliai meta į jį harpūną...
Perlų taip pat išsirengiama dviese: tėvas su sūnumi, broliai ar kaimynai. Prisirišęs prie diržo pintinę, nardytojas pasineria į vandenį, kad surinktų šimtus kriauklių ir tarp jų suieškotų vieną, brangią, kurioje slypi perlas, panašus į mėnulio šviesą. Jei pasiseks, jūra atiduos jam rečiausią auksinę kriauklę „gloria maris“ („jūrinė šlovė“), labai vertinamą ieškotojų. Vardan šio dalyko valandų valandas ir nardo šie tamsiaodžiai žmonės. Meno kvėpuoti po vandeniu juos išmokė jų tėvai, o jie, savo ruožtu, perduos jį savo atžaloms.
 |
| S.Bukauskienės nuotr./Paragaukite jūros ežių |
Manilos centre, Santa Krus gatvėje, yra pirmaklasis restoranas „Badžao“. Spalvingos burės prie įėjimo – jaukas turistams. Per vieną vakarienę turtingas atvykėlis čia užmokės daugiau negu uždirbs sunkiu triūsu badžao genties žvejys per ištisus metus. O ir reklaminiai prospektai skelbia: „Badžao – nerūpestingi jūros vaikai“. Beje, tarp turistų įsišaknijęs įprotis mėtyti į vandenį monetas, kurias jūrų čigonai gaudo, laviruodami tamsiose Sulu jūros gelmėse.
 |
| S.Bukauskienės nuotr./Duona užsidirbama nuo mažų dienų |
O susidurti su jūrų čigonais mes, žinoma, susidūrėme. Atplaukę tradicinėmis filipiniečių valtelėmis – bangkomis – į vieną negyvenamą salelę su puikiais smėlio pliažiukais pasimaudyti, patyrėme tikrą jų ataką. Vėjo ir jūros druskos nugairintais veidais, saulės išdegintais plaukais, tarsi nulietais iš bronzos raumenimis, pripratusiais prie darbo su irklais, žmonės vienas per kitą bandė įsiūlyti perlų, kriauklių, koralų, ragino paragauti kokoso pieno, jūros ežių, ir kitų mums dar nematytų gyvių... Atakuojami iš visų pusių, bandėme gelbėtis, kaip išmanydami: vieni tuoj pat šliūkštelėjo į jūrą maudytis, kiti sulipo atgal į bangkas, treti beviltiškai mėgino aiškinti, jog jūros ežiai nėra pats mėgstamiausias jų skanėstas... O man iki šiol akyse tebestovi liūdnų akių jaunuolis, ištiesęs delną, kuriame gulėjo perlamutrinė kriauklė ir tyliu balsu ištaręs: „Mem, aš šiandien dar nieko nevalgiau“. Subėriau į jo ranką visas kišenėje rastas monetas – jų tikrai turėjo užtekti sotiems pietums. Kriauklės imti nenorėjau, bet vaikinukas ją man tiesiog įspaudė į rankas. Dabar, žvelgdama į ją, matau nepasakomo mėlynumo jūrą ir joje teliūskuojančią mažytę valtelę, į kurią įšokęs tamsaus gymio čigonaitis draugiškai man pamojavo ir nučiuožė į vandens platybes...
