O juk šie stereotipai susiformavo iš įvairių filmų, kurie įsiskverbia į mūsų pasąmonę giliau nei kad pėdsakus gali palikti tos šalies kariuomenė ar ekonomika. „Travel Planet“ rekomenduoja ryškiausius filmus, kurie padeda susipažinti su Japonija ir įkvepia keliauti po šią šalį bei susipažinti su jos kultūra iš arčiau.
Duoklė samurajams
Pradėję kalbėti apie kiną turėtume linktelėti Akirai Kurosawai – samurajų žanro protėviui.
Nors tik vienas iš daugelio, bet Septyni Samurajai yra turbūt žymiausias ir labiausiai pripažintas jo darbas. Nuolat patenkantis į geriausių kada nors sukurtų filmų sąrašus, siužetas seka vieno iš Japonijos kaimų istoriją, kur gyventojai „nusamdo“ septynis samurajus, kad apsaugotų kaimą nuo banditų. 1954 metais sukurtas filmas tuo metu buvo visapusiška sensacija: pradedant tuo, kad tai buvo brangiausias iki šiol sukurtas japoniškas filmas, ir baigiant tuo, kad filmas trunka beveik keturias valandas!
„Filmuose išryškinta samurajų kultūra nėra tik kino režisierių fantazijos vaisius. Ši kultūra turi gilias šaknis ir, jei būsime aktyvūs stebėtojai, pamatysime, kad samurajams būdingas atsidavimas ir lojalumas nedingo ir šiais laikais. Tiesiog jei anksčiau samurajai atiduodavo save į vieno šeimininko rankas, dabar lojalumą rodo kompanijai, kurioje yra linkę dirbti visą savo gyvenimą“, – sakė Linas Didvalis, „Travel Planet“ kelionių vadovas, Vytauto Didžiojo Universiteto Azijos studijų centro koordinatorius.
Maisto kultūra
Turtinga japonų maisto kultūra atskleista režisieriaus Deivido Gelbo dokumentikoje Jiro sapnuoja suši (angl. Jiro dreams of sushi). Tai istorija apie 85-erių metų vieno geriausių pasaulyje suši šefo, Jiro Ono gyvenimą ir atsidavimą vienam tikslui. Jis yra Sukiyabashi Jiro restorano savininkas: neįtikėtinai kuklaus įvaizdžio restorano, apdovanoto trimis Michelin žvaigždėmis. Restoranas turintis tik 10 vietų ir patiekiantis tik suši, įsikūręs vienoje iš Tokijo metro stočių. Suši mėgėjai iš viso pasaulio keliauja į Jiro restoraną, rezervuodamiesi vietą prieš kelis mėnesius. Tai kerintis vaizdas net jeigu ir nemėgstate suši ir nuostabi įžvalga apie japonų darbo etiką.
Aistra karjerai ir neįpareigojantiems santykiams
Japonijos aktualijas labai gerai atskleidžia talento nestingantys šiuolaikiniai režisieriai. Vienas jų – Hirokazu Koreeda bei jo filmas Niekas nežino (angl. Nobody knows). Pirmą kartą filmas parodytas 2004 metais Kanų kino festivalyje, kur laimėjo ne vieną apdovanojimą. Koreeda pasakoja apie vienišą, keistą ir neatsakingą keturių vaikų motiną, kuri vaikų priežiūrą užkrauna vyriausiajam sūnui, dvylikamečiui Akirai, kol pati kiekvieną dieną smaginasi su vis skirtingais vyrais.
Reiktų paminėti ir Kiyoshi Kurosawos (beje, neturinčio jokių giminystės ryšių su Akira), Kanų kino festivalio laimėtojo ir geriausio Azijos filmo autoriaus darbą Tokijo Sonata. Filmas pasakoja istoriją apie viduriniosios klasės šeimą, gyvenančią Tokijuje, kurios gyvenimas pradeda griūti kai tėvas yra atleidžiamas iš darbo. Tokijo Sonata parodo klestinčių vyrų identiteto centrą – karjerą, ir skausmingomis kančiomis lydimas pasekmes, kai ta karjera netikėtai baigiasi.
Japoniškos animacijos dievas
Jeigu vaidybinių japonų filmų negalime įsivaizduoti be Akiros Kurosawos įtakos, tai animacinis pasaulis neegzistuoja be Hayao Miyazaki. Johno Lasseterio, Pixar kino studijos vadovo nuomone, Miyazaki yra geriausias pasaulio animatorius. Remiantis skaičiais, jis yra sėkmingiausias Japonijos filmų kūrėjas, su 2001 metais pristatyta pasaka Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje (angl. Spirited away) sumušęs visus bilietų pardavimo rekordus. Bet toliau nuo prožektorių šviesos šis pražilęs neaukštas profesorius gyvena ganėtinai vienuolišką gyvenimą (jokio televizoriaus, žaidimų ar interneto, tik darbas). Kartą kai italų žurnalistas per interviu paklausė, koks jausmas būti vadinamu animacijos dievu, Miyazaki tik krūptelėjo ir prunkštelėjo, kratydamas galvą.
Visgi savikritiško animatoriaus talento nuvertinti nederėtų, o jo sukurtus animacinius šedevrus pažiūrėti tikrai būtina: jau minėti Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje, Mano kaimynas Totoro, Keliaujanti Haulo pilis, Princesė Mononokė, Dangaus pilis Laputa, Vėjas kyla, Kikės siuntų tarnyba – tik dalis iš Miyazaki pilnametražės animacijos lobyno.
Japonija amerikiečių akimis
Ne vienas amerikiečių bandymas parodyti japonų istoriją ir kultūrą didžiajame ekrane sulaukė pasaulinės sėkmės. Vienas iš pavyzdžių, Robo Marshallo Geišos išpažintis (angl. The memoirs of a geisha). Šiame filme pasakojama jaunos merginos istorija, kuri, būdama devynerių metų, parduoda į geišų mokyklą. Eidama labai sunkiu keliu ji tampa geidžiamiausia geiša visame mieste, kol įprasto ritmo nesujaukia prasidėjęs II-asis pasaulinis karas. Dėmesio vertas filmas, jei domina japonų istorijos ir kultūros detalės.
Kitas puikus pavyzdys, Edwardo Zwicko filmas Paskutinis Samurajus (angl. The Last Samurai) su Tomu Cruisu ir Kenu Watanabe. Cruisas atliko amerikiečių karininko, kurį asmeniniai ir emociniai konfliktai privedė prie susidūrimo su samurajais Meidži restauracijos paveiktoje XIX a. Japonijoje, vaidmenį.
Šio sąrašo paskutinis, bet tikrai neprasčiausias filmas – Sofios Coppolos Pasiklydę vertime (angl. Lost in translation). Istorija yra apie Holivudo aktorių veteraną Bobą (akt. Bill Murray), kuris atvyksta į Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Kai Bobas ir Šarlotė (akt. Scarlett Johansson) atsitiktinai susitinka, jie pradeda bendrauti, aptarinėti gyvenimą bei jo prasmę. Įvairios kuriozinės situacijos, į kurias patenka herojai verčia pagalvoti apie nuostabias patirtis, kurias kuria atsitiktinumai.
Pasak L.Didvalio, pasiklysti Japonijoje tikrai labai lengva ir tiesiogine, ir perkeltine to žodžio prasme, nes japonai nėra linkę į greitas draugystes, todėl gali užtrukti, kol šios šalies žmones pavyks suprasti giliau. Visgi, jei pasitikėsite atsitiksinumais, stebėsite ir klausysitės, jums gali pavykti atrasti tikrąją Japoniją ir suvokti giri – japonams būdingą, dar iš samurajų laikų atėjusį, atsakomybės ir pareigos jausmą.
