Prisipažinsiu, prieš keletą mėnesių aš ir pats nieko nežinojau nei apie festivalį „FiSahara“, nei apie konfliktą, kurį šis festivalis nušviečia. Todėl kelionės įspūdžius pradėsiu iš toli.
Į festivalį „pakvietė“ bendrovė „Lifosa“
2014 metais skėtinė organizacija „Human Rights Film Network“ (liet. „Žmogaus teisių kino tinklas“), kuriai priklauso kino festivalis „Nepatogus kinas“ bei dar daugiau nei 40 žmogaus teisių kino festivalių visame pasaulyje, minėjo įkūrimo dešimtmetį. Šioje šventėje susipažinau su tarptautinio kino festivalio „FiSahara“ vykdančiąja direktore Maria Carrion.
Pokalbis užsimezgė jai tarus: „Beje, tokia įmonė „Lifosa“ iš Lietuvos ya viena didžiausių fosfato eksportuotojų iš okupuotos Vakarų Sacharos. Tai pažeidžia tarptautinę teisę.“
Po šių teiginių aš pažėriau visą virtinę klausimų: kas ta Vakarų Sachara ir kodėl ji okupuota, iš kur ji sužinojo apie „Lifosą“ ir kam organizuoti kino festivalį Sacharos viduryje? Atsakymai stipriai praplėtė mano žinias.
Iki 1975 metų Vakarų Sachara buvo Ispanijos kolonija. Tiesą sakant, teisiškai ši teritorija iki šiol yra laikoma paskutine kolonija Afrikoje, nes paskubomis iš ten traukdamiesi ispanai neįvykdė dekolonizavimo proceso, tai yra neperdavė valdžios Vakarų Sacharos daugumą sudarančiai tautai – sahraviams.
Užuot tai padarę, 1975 metų lapkričio 14 dieną Ispanija ir Vakarų Sacharos kaimynės Marokas bei Mauritanija pasirašė vadinamąją Madrido sutartį, pagal kurią sahravių šalis padalinta tarp Maroko ir Mauritanijos, o Ispanija garantavo sau pajamas iš gausių Vakarų Sacharos fosfato ir žuvininkystės išteklių. Tai – savotiškas Afrikos Ribentropo-Molotovo paktas.
Sahraviams, žinoma, tai nepatiko. Dar Ispanijos kolonijinio valdymo laikais įkurta pogrindinė sahravių pasipriešinimo organizacija „Polisarijo Frontas“ 1976 metais paskelbė Sahravių arabų demokratinės respublikos (SADR) sukūrimą ir pradėjo karą prieš Mauritaniją ir Maroką.
Nemaža dalis sahravių bėgo iš okupuotų teritorijų į kaimyninį Alžyrą ir ten Tindufo miesto apylinkėse įkūrė penkias pabėgėlių stovyklas.
Marokas Vakarų Sacharoje pastatė antrą pagal ilgį gynybinę sieną (po Kinijos sienos), pagal kurią sudėjo 7 milijonus minų. Sienos ilgis – apie 2700 kilometrų. Sahraviai ją vadina „Gėdos siena“.
„Artimiausiu metu“ tęsiasi iki šiol, nes Marokas nesutinka leisti organizuoti referendumo.
1991 metais Jungtinėms Tautoms pavyko suderėti paliaubas. Sahraviams, kurie atsikovojo dalį Vakarų Sacharos, pažadėta artimiausiu metu surengti referendumą, kuriame jie spręstų – likti autonomija Maroko sudėtyje ar atkurti nepriklausomą Vakarų Sacharos valstybę.
„Artimiausiu metu“ tęsiasi iki šiol, nes Marokas nesutinka leisti organizuoti referendumo. Tad apie 400 tūkstančių sahravių toliau gyvena Maroko okupuotoje teritorijoje ir nuolat patiria marokiečių persekiojimą ir įvairius apribojimus, o dar apie 150-170 tūkstančių sahravių gyvena pabėgėlių stovyklose Alžyre.
Pabėgėlių stovyklose veikia įvairios SADR valdžios institucijos: Prezidentas, Vyriausybė ir Sahravių nacionalinė taryba (parlamentas). Sukurtas platus ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, transliuoja nacionalinė televizija ir radijas. Beje, Alžyro – Maroko valstybinė siena yra viena iš dviejų labiausiai saugomų valstybinių sienų pasaulyje. Pirmoji – Šiaurės ir Pietų Korėja.
Teisinis Vakarų Sacharos statusas vis dar lieka „kolonija“. Ši teritorija tebelaukia, kol bus įvykdytas dekolonizavimo procesas.
Sacharos Kanai, arba kaip Afrikoje rengiami festivaliai
Tačiau kinas peržengia visas sienas ir neretai skatina didelius pokyčius. Tai sena aksioma. Tad nenuostabu, jog 2003 metais keliems ispanų kino kūrėjams šovė iš pirmo žvilgsnio beprotiška mintis – surengti Sacharos dalyje, kurią daugelis vadina „pragaru“, tarptautinį kino festivalį.
Šio festivalio tikslas – supažindinti sahravius su kino menu bei sukurti platformą, kurioje patys sahraviai galėtų mokytis kurti kiną. Kita vertus, šis festivalis tapo puikia priemone atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į užsitęsusį konfliktą, gyvenimo sąlygas pabėgėlių stovyklose ir būtinybę kuo skubiau spręsti Vakarų Sacharos likimą.
Per dvylika gyvavimo metų festivalis išaugo į didelę sahravių kultūros šventę. „FiSahara“ metu ne tik rodomu filmai, bet ir vyksta tradicinė sahravių kultūros mugė, vadinama „Le Frig“, kurios metu sahraviai šoka, dainuoja, žaidžia žaidimus, lenktyniauja kupranugariais.
Rengiami įvairūs fotografijos, kino, muzikavimo, video žaidimų kūrimo seminarai, dirbtuvės sahravių vaikams, jaunimui, moterims. Pastarieji renginiai akcentuoja rezistenciją, būtinybę dokumentuoti pasipriešinimą, išreikšti savo pilietinę poziciją tėvynės okupacijos klausimu.
Festivalio organizatoriai taip pat kviečia dalyvauti magiškame vakare Sacharos kopose bei futbolo rungtynėse tarp meistriškai kamuolį valdančių vietos jaunuolių, kuriems ši sporto šaka yra tarsi antroji religija, ir vos kojas karštyje pavelkančių atvykėlių. Suprasdami, kad rungtynės greičiausiai baigsis beviltišku rezultatu, sahraviai padeda ir svečių komandai.
Nuošaliausiu pasaulio kino festivaliu bei Sacharos Kanais vadinamas festivalis, kurį nušviečia BBC, „The Guardian“ ar „Huffington Post“, sulaukia ir pasaulio kino garsenybių paramos.
Savo susižavėjimą idėja rengti šį festivalį ir taip nušviesti tautos tragediją išreiškė Pedro Almodovaras, Penélope Cruz, Julie Christie, Kenas Loachas ir kiti. O štai Javieras Bardemas po apsilankymo festivalyje 2008 metais net inicijavo dokumentinio filmo „Debesų sūnūs. Paskutinė kolonija“ sukūrimą. Filmas rodytas Jungtinėse Tautose ir JAV Kongrese.
Šiemet festivalyje lankėsi ir festivalio uždarymo ceremoniją vedė Charlie'io Chaplino anūkė, serialo „Sostų karai“ („Game of Thrones“) žvaigždė Oona Chaplin, serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ aktorė Lizzie Brochere bei festivalyje „Kino pavasaris“ didelio populiarumo sulaukusio filmo „Timbuktu“ aktorius Salemas Dendou.
Į festivalį taip pat turėjo atvykti „Žiedų valdovo“ žvaigždė Viggo Mortensenas, tačiau dėl mamos mirties buvo priverstas atsisakyti kelionės.
Tai, jog kinas (ir audiovizualinė kultūra apskritai) tapo svarbia sahravių tautinės sąvimonės išraiška byloja ir faktas, jog 2011 metais Bochadoro pabėgėlių stovykloje atidaryta Abidin Kaid Saleh vardo audiovizualinė mokykla, siūlanti dviejų metų audiovizualinio raštingumo kursus 18-26 metų sahravių jaunimui.
Mokykla pavadinta garsaus sahravių pilietinės žiniasklaidos atstovo garbei. Karo metu Abidinas Kaidas Salehas dokumentavo pasipriešinimą, teigdamas, kad „didžiausia bausmė yra tyla“.
Todėl jaunieji sahraviai yra nuolat skatinami kino kalba pasakoti apie savo kasdienybę ir kylančius iššūkius.
Pažymėtina, kad pirmoje studentų kartoje buvo net 85 proc.moterų.
Sahraviai ir Lietuva – sąsajų daug
Kodėl mums turėtų rūpėti kažkokios Sacharos tautos likimas? Kam belstis 5500 kilometrų, kad smėlynuose pažiūrėtum keletą filmų? Ko galėtumėme pasimokyti iš sahravių?
Atsakymas paprastas: sahraviai jau 40 metų siekia to paties, ko mūsų tauta pasiekė prieš 25 metus – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Tiksliau, ne atkūrimo, o sukūrimo, nes tokia valstybė, kaip Sacharos arabų demokratinė respublika, niekada neegzistavo.
Molotovo-Ribentropo paktą tarptautinė bendruomenė pasmerkė, bet Madrido susitarimas vis dar galioja, ir, atrodo, nei ES, nei JAV kol kas nesiruošia imtis jokių priemonių, kad Vakarų Sacharos problema būtų išspręsta.
Sahraviai reikalauja, kad jų istorinę teritoriją okupavęs Marokas pasitrauktų iš Vakarų Sacharos ir leistų jiems patiems apsispręsti kaip kurti savo politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Paralelių yra ir tarp to, kaip Vakarų Sachara 1975 metais (o Lietuva 1939 metais) buvo pasidalinta tarp įvairių politinių jėgų. Molotovo-Ribentropo paktą tarptautinė bendruomenė pasmerkė, bet Madrido susitarimas iš esmės vis dar galioja, ir, atrodo, nei Europos Sąjunga, nei JAV kol kas nesiruošia imtis jokių priemonių, kad Vakarų Sacharos problema būtų išspręsta iš esmės.
Vietoj to, abi jėgos siunčia beprotiškas sumas kainuojančius humanitarinės pagalbos siuntinius, tuo tarpu, kai Vakarų Sacharoje esančius fosfato, naftos ir žvejybos išteklius eksploatuoja daugelio šalių korporacijos, pažeisdamos tarptautinius susitarimus. Beje, tai antra priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti šis konfliktas. Juk viena iš tokių korporacijų – Lietuvoje veikianti AB „Lifosa“.
Pasauliui kylantys iššūkiai, globalūs procesai ir taip, kaip kiekvienas iš mūsų gali juos paveikti, visada buvo ir bus „Nepatogaus kino“ dėmesio centre. Situacija Vakarų Sacharoje ir šiaurės Afrikoje apskritai – vienas iš tokių iššūkių.
Todėl viena iš 2015 metų festivalio temų bus skirta Vakarų Sacharai ir sahraviams. Rodysime filmus, rengsime diskusijas ir viešas paskaitas, kviesime į fotografijos ir dailės parodas.
Be to, į „Nepatogų kiną“ atvyksta, festivalio „FiSahara“ organizatoriai, sahravių ir Vakarų Sacharos klausimu advokataujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai.
