Daugelis turbūt žino, kad Frankfurtas dažnai pavadinamas Europos Sąjungos finansų sostine, nes jame yra įsikūręs Europos centrinis bankas. Dėl šio pavadinimo gali pagrįstai purkštauti kitas finansų centras – Londonas, bet žinant, kad nepraėjus nei pusmečiui jis bus pašalintas iš smėlio dėžės, kai paliks Europos Sąjungą, jo purkštavimai dabar yra panašūs nebent į spyglius numetusio ežiuko pukšėjimą. Pamirškime Londoną, jis pats to pageidavo. ES finansų sostinė yra Frankfurtas. Jis dar vadinamas euro lopšiu ar panašiais vardais, susijusiais su euro užgimimu ir jo funkcionavimu.
Ankstesniame pasakojime apie Diuseldorfą šaipiausi, kad už 80 kilometrų nuo miesto esantis oro uostas vis tiek vadinamas Diuseldorfo vardu. Manau, šios nesąmonės iniciatorių dabar gali tekti atsiprašyti, nes, pasirodo, būna dar baisiau. Frankfurto Hano oro uostas, į kurį iš Lietuvos skraidina pigių skrydžių avialinijos, nuo Frankfurto miesto nutolęs apie 125 kilometrus, irgi turi Frankfurto vardą. Visiškas absurdas.
Būtų kažkas panašaus, jei buvusį Kėdainių aerodromą pavadintum Vilniaus vardu ir skrisdamas į Kėdainius visiems girtumeis, kad skrendi į Vilnių. Dar sakyčiau, tai būtų milijoninis megapolis, turintis keturis oro uostus, o čia viso labo tik kiek didesnis už Vilnių miestas. Ko tik nepadaro biudžetiniai skraidintojai, kad pritrauktų klientus.
Taigi, skrisdami į Frankfurto Hano oro uostą per daug nesipūskite ir žinokite, kad kelionė nuo jo iki miesto užtruks tiek pat, kiek ir jūsų skrydis, o kainuos irgi ne ką mažiau. Aš lėktuvo bilietus iš Vilniaus į Frankfurtą įsigijau už 27 eurus į abi puses, o autobuso bilietas iš oro uosto į miestą ir atgal kainavo 38 eurus. Štai jums ir prašom.
Žinia, Frankfurtas turi ir savo tikrą – Frankfurto oro uostą, vieną didžiausių Europoje. Pasaulyje yra vienetai valstybių, kurių negalėtum pasiekti skrendant iš Frankfurto oro uosto. Ten šeimininkauja „Lufthansa“, o pigios oro linijos yra retas svečias. Norėdami nuskristi į tikrą Frankfurtą, bilietų po 30 eurų greičiausiai nerasite.
Dėl savo dangoraižių Frankfurtas ilgą laiką buvo laikomas Europos mini Manhatanu. Ši sentencija buvo labiau aktuali gal prieš dvidešimt metų, nes dabar dangoraižių prisistatė visi, kas netingėjo. Net Dnipras Ukrainoje – ir tas pasistatė du. Taigi, šiuo klausimu Frankfurtas jau nebėra toks įspūdingas, kokiu buvo praėjusio amžiaus pabaigoje. Nors Frankfurte dar vis yra dangoraižių, pagal atskirus kriterijus laikomų aukščiausiais Europoje. Dangoraižių rajone yra įsikūrusios ir Europos finansinės institucijos. Centrinį Europos banko pastatą išduoda didžiulė euro skulptūra prie pat įėjimo
Tačiau vakar dienos provincija, apsistačiusi dangoraižiais, miestu dėl to netampa. Tam reikia suaugti ir subręsti. Man Frankfurtas pasirodė bene miestiškiausias miestas iš visų Vokietijos miestų, kuriuose esu buvęs. Nedaug nusileidžiantis Berlynui ir žinantis savo vertę. Galbūt jam papildomą savo vertės pajautimą teikia ir finansų sostinės statusas. Tenesupyksta anksčiau lankyti Diuseldorfas ir Kelnas, bet prieš Frankfurtą jie abu atrodo provincijos. Diuseldorfas gal kiek mažiau, o didesnis Kelnas net labiau.
Frankfurte galima nuveikti daug ką, tačiau išskirčiau du epizodus, kurie man įsiminė labiausiai. Bene geriausias jų buvo užkilimas ant „Main tower“ dangoraižio stogo, esančio 200 metrų aukštyje. Mano silpnybė yra apžvelgti miestus iš aukštai, todėl šia atrakcija labai mėgavausi. Pramogos kaina – 8 eurai.
Kitas širdį paglostęs Frankfurto niuansas – miestiečių santykis su upe. Štai čia ir pasimato, kodėl prie Frankfurto miesto pavadinimo pridedamas patikslinimas – Frankfurtas prie Maino. Žinau, kad ne vien todėl, bet kitos priežastys yra tik formalios. Frankfurtas ne tik savo pavadinimu yra prie Maino. Jis yra išties veidu atsisukęs į savo upę, kuri yra neatsiejama miesto gyventojų kasdienio gyvenimo dalis ir dominuoja miesto paveiksle.
Šiltuoju metų sezonu po darbų miestiečiai traukia prie upės, dažniausiai prie Geležinio tilto. Čia jie deginasi, valgo, žaidžia futbolą ar tiesiog ilsisi. Neslėpkime – kartais ir išgėrinėja, nes Vokietijoje gerti alkoholį viešosiose vietose nėra uždrausta. Kurį laiką, kol nepripratau, gerdamas alų iš įpratimo baikščiai dairiausi, ar neateina Karbauskis su Širinskiene.
Upe reguliariai kursuoja pramoginiai garlaiviai, kuriuose vakarais skamba muzika ir vyksta šokiai. Sutemus, miestas nušvinta ir dangoraižių šviesos nuo upės kranto atrodo puikiai. Šis vaizdas puikus ir kažkiek net prilygsta įspūdžiui gautam ant „Main Tower“ stogo.
Gyventojų sudėtimi Frankfurtas yra labai margas. Skaičiuojama, kad net ketvirtadalis miestiečių neturi Vokietijos pilietybės, o penktadalis yra natūralizuoti vokiečiai. Atrodo, jog daugelis išsilaipinusių Frankfurte emigrantų čia ir nusėda, nebebandydami laimės ieškoti kitur. Ir kur dar ieškoti, kai ir taip esi Europos finansų centre.
Keliauti mieste yra ir gerai, ir nelabai. Gerai, nes dauguma atstumų miesto centre yra įveikiami pėsčiomis. O nelabai gerai, jei prireikia kur toliau, nes vienkartinis metro bilietas kainuoja 2,75 euro. Prie viso to, savas automobilis mieste yra blogis. Blogis todėl, kad rasti parkavimo vietą centre dažniausiai prilygsta galimybei perbėgti ežerą vandens paviršiumi. Galima naudotis brangiais požeminiais garažais arba tiesiog palikti automobilį miesto pakraštyje, į centrą vykti viešuoju transportu ir tapti vaikščiojimo pėsčiomis mėgėjais.
Norint pajusti kaizerinės Vokietijos dvasią, siūlau aplankyti kitoje Maino pusėje esantį Sachsenhausen rajoną, žinomą savo muziejais ir senovinėmis aludėmis. Jame galima bohemiškai išgerti ir pasijusti nusikėlus šimtmečiu atgal.
Senoji miesto dalis yra vadinama Riomebergu. Tai yra aikštė apsupta viduramžių pastatų. Joje yra miesto rotušė, senoji Nikolajaus bažnyčia bei miesto katedra.
Nuo Römerberg aikštės leidžiantis link upės stovi žymiausias miesto tiltas – Eiserner Steg (Geležinis Tiltas). Tai XIX a. iš geležies suręstas pėsčiųjų tiltas per Maino upę. Vaikštant juo atsiveria Frankfurto dangoraižių panorama, todėl čia nuolat šurmuliuoja liaudis su fotoaparatais.
Hauptwache yra dar viena mėgiama vieta tarp miestiečių. Tai pilna jaunimo, gražiai įrengta pėsčiųjų zona. Joje nedaug žalumos, tačiau daug blizgesio. Vakarais veiksmas iš senutėlės Römerberg aikštės persikelia į ryškiai apšviestą modernią Hauptwache. Čia skamba muzika, vyksta gatvės pasirodymai, žmonės gurkšnoja gėrimus, ilsisi, bendrauja, pramogauja. Šalia yra ir žymi mieste Šv. Katarinos bažnyčia.
Kaip sakė toks Jurgis Bendžiūnas – Voras Keistuolių teatro filme „Tamangai“ – jei linksmintis, tai iki galo. Pamatykime dar didžiausią Vokietijos miestą ir jos amžinąją sostinę Berlyną, ir rašysime šiai šaliai galutinį įvertinimą.
