Coyoacanas
Frida Kahlo gimė 1907 m. Meksiko mieste, nors pati vėliau šią datą pakoregavo į 1910 m., kad sutaptų su Meksikos revoliucijos pradžia, nuo kurios prasidėjo moderniosios Meksikos istorija. Norint „susipažinti“ su Frida, visi keliai veda į Coyoacaną – sostinės pietuose esantį bohemišką, žalią ir gražų lyg iš atviruko rajoną.
Coyoacanas tiesiog kvėpuoja Frida – čia rikiuojasi eilės turistų iki jos namų Casa Azul – Mėlynojo namo, kuris dabar paverstas muziejumi. Čia galima rasti jos dažnai lankytą turgų, netoliese – tapybos studiją. Jos veidas žvelgia nuo autobusų šonų iki parduodamų marškinėlių. Šiame bohemiškame rajone prabėgo didžioji dalis Fridos gyvenimo – čia ji gimė, su pertraukomis gyveno visą savo gyvenimą, čia ir mirė, sulaukusi vos 47 metų.
Savo laiku dailininkė, nors ir buvo žinoma, nebuvo sulaukusi tokio pripažinimo kaip dabar, nors jai pačiai tai didelės svarbos neturėjo. Ji, kaip pati sakė, tapė sau. Ji net buvo labiau žinoma kaip žymiausio Meksikos dailininko Diego Riveros žmona. Stiprėjant feminizmui, didėjo ir Fridos žinomumas, domėjimasis jos skausmu paženklintu gyvenimu ir ekscentriška asmenybe.
La Casa Azul – Mėlynasis namas
La Casa Azul – Fridos beveik viso gyvenimo namai. Tai svarbiausias objektas, norintiems daugiau sužinoti apie Fridos gyvenimą. XX a. pabaigoje apie šią vietą žinojo net ne visi vietiniai, o dabar Mėlynasis namas – itin populiarus muziejus, į kurį bilietus pirkti verta bent prieš kelias dienas, nes net su jais teks pastovėti eilėje.
Namas įspūdingo grožio, ryškios mėlynos spalvos su raudonais fragmentais, vidinis kiemas skęsta vešliame sode, čia net stovi nedidelė actekų piramidės kopija. Sode Fridos laiku gyveno jos mylimos beždžionėlės, xoloitzcuintle plikieji Meksikos šunys, katės ir papūgos.
Kad būtų užtikrintas Fridos meninis palikimas, Diego Rivera mirdamas paaukojo Casa Azul, kad šis būtų paverstas muziejumi – su visais Fridos daiktais taip, kaip jie buvo dailininkei būnant gyvai. Galima aplankyti Fridos miegamąjį - ten vis dar yra jos lova, kurioje ji dėl sveikatos problemų praleido daug laiko, o ant staliuko laikomi ir jos pelenai. Galima pamatyti jos molbertą, dažus ir invalido vežimėlį, virtuvę su visais rakandais ir originaliomis dekoracijomis.
Muziejuje eksponuojami ir kai kurie jos paveikslai, nors didžioji dalis žymiausių darbų yra privačių kolekcijų dalis. Čia eksponuojamas ir paskutinis Fridos paveikslas, įkvepiantis gyvenimo džiaugsmui, nors pati dailininkė tuo metu kentėjo didžiulius skausmus. Jis nutapytas likus 8 dienoms iki jos mirties – natiurmortas su arbūzais su žymiąja fraze Viva la vida – tegyvuoja gyvenimas.
Frida savo laiko buvo laikoma ekscentriška. Tuo metu buvo tapomos didelės freskos socialinėmis, politinėmis temomis, vaizduojančios Meksikos istoriją. Tuo tarpu Frida tapė save, dažniausiai nedideliu formatu, ir tai, ką puikiai išmanė – fizinį ir dvasinį skausmą. Meksikoje apsilankę Europos siurrealistai buvo maloniai nustebinti Fridos darbų, bet ji pati savęs siurrealiste nelaikė. Ji sakė, kad netapo savo sapnų, ji tapo savo pačios realybę, jos paveikslai – tai jos autobiografija.
Casa Azul taip pat eksponuojamas Fridos garderobas, kuriuo ji išsiskyrė. Jos stilius buvo nulemtas šaknų ir fizinių negalių. Gimusi Vengrijos–Vokietijos žydo ir pietinės Meksikos valstijos – Oaxacos – meksikietės šeimoje, ji iš didelės meilės Meksikai išdidžiai nešiojo tradicinius rūbus, didžiulius papuošalus. Dėl sveikatos problemų Frida turėjo nešioti korsetą, ramstytis lazda. Poliomielitas, kuriuo sirgo vaikystėje (dešinė koja liko plonesnė ir trumpesnė), ir paauglystėje įvykęs transporto įvykis ją paliko su nesuskaičiuojamais lūžiais ir pesimistinėmis gydytojų prognozėmis. Vėliau ji kojas dangstė ilgais sijonais, nešiojo batus su platformomis ir gausybę papuošalų, kurie atitraukdavo dėmesį.
Mercado de Coyoacan
Visai šalia Casa Azul šurmuliuoja Mercado de Coyoacan – šio rajono turgus, kuriame reguliariai lankėsi ir pati dailininkė. Nors dabartinis pastatas perstatytas po jos mirties, čia vis tiek įdomu paklaidžioti siaurais praėjimais tarp vaisių, čili prekystalių, gėlių ir gaminamų tostadų, kuriomis garsėja šis turgus.
Coyoacane dar galima rasti autentiškų cantinas – barų, kuriuose lankėsi ir Frida, pavyzdžiui, "Cantina la Guadulapana". Tekilos bohemiškame menininkų gyvenime niekada nestigo. Frida gėrė daug, ypač slegiama savo vyro neištikimybių.
D.Riveros ir F.Kahlo namai–studija, San Angel
Kaip sakė Frida, jos gyvenime buvo dvi didelės tragedijos – transporto įvykis, palikęs ją invalide, ir Diego Rivera. Žymiausia Meksikos dailininkų pora – Frida Kahlo ir Diego Rivera (buvo susituokę du kartus) dėl savo fizinių skirtumų buvo pakrikštyta drambliu ir balandėle.
Kai nekeliavo dėl savo parodų ir tapybos užsakymų, jie gyveno arba Casa Azul, arba gretimame San Angel rajone esančioje studijoje. Šios jų studijos – du modernūs, ryškių spalvų, su spiraliniais laiptais ir kaktusų sodu namai, sujungti tilteliu. Kiekvienas iš poros turėjo savo namą–studiją ir sakydavo, kad tiltelis – tai jų gyvenimus jungianti meilė. Mėlynos spalvos namas, nudažytas kaip Casa Azul, buvo Fridos studija. Dabar šie pastatai veikia kaip muziejus.
L.Trockio namas, Coyoacanas
Dar būdama mokykloje Frida priklausė jaunimo grupei, kurie rėmė socialistines–nacionalistines idėjas, o vėliau prisijungė prie Meksikos komunistų partijos. Jos vyras Diego Rivera taip pat buvo komunistas.
Jie priėmė politinį prieglobstį Meksikoje gavusį Leoną Trockį savo namuose, vėliau šis išsikėlė į netoliese esantį namą. Jis dabar taip pat veikia kaip muziejus. Frida per savo gyvenimą turėjo daugybę meilės romanų - su vyrais ir moterimis. L.Trockis buvo vienas iš jų.
Palacio nacional
Nacionaliniai rūmai, žvelgiantys į pagrindinę sostinės Zocalo aikštę – šiuo metu Meksikos prezidento rezidencija. Čia galima rasti ir vieną žymiausių Diego Riveros freskų „Meksikos istorija“.
Freskoje ne tik pavyks rasti svarbiausius Meksikos istorijos veikėjus, bet ir Fridą bei jos seserį, su kuria D.Rivera tuo metu buvo užmezgęs romaną, rankoje laikančią komunistų partijos manifestą. Freska pasižymi ryškia propaganda, mat D.Rivera dirbo finansuojamas Meksikos vyriausybės, kuri siekė Meksikos Revoliuciją vaizduoti kaip idealizuotai teigiamą dalyką.
