Ten moterų futbolas visai nepopuliarus, bet sava mergaičių komanda, kuri sugeba laimėti vietos turnyrus, Cheptoroi vidurinės mokyklos bendruomenė perdėm nesididžiuoja. Viena geriausių žaidėjų net pamiršo paminėti, jog kasdien prieš ar po pamokų spardo kamuolį, o treneris tik tarp kitko užsiminė, be verslo, mokantis ir olandiško futbolo gudrybių.
Nori ginti moterų teises
Mary gyvena už maždaug 5 km nuo mokyklos, esančios pietvakarių Kenijoje, netoli nuo ketvirto pagal dydį šalies miesto Nakuru. Įveikti šį atstumą jai kasryt prireikia pusantros valandos – jei eina pėstute. Bėgte užtenka 50 minučių. „Aš bėgikė, todėl kartais į mokyklą bėgu“, – vieną saulėtą rugsėjo popietę portalui 15min.lt pasakojo mergaitė. Jau ši detalė buvo užuomina, kad Mary nėra paprasta moksleivė, kokių Cheptoroi vidurinėje mokykloje yra bemaž 400.
Kamuolį spardo nedaugelis, užtat visi nori mokytis, o vėliau – studijuoti teisę, mediciną, inžineriją ar aviaciją. Ne išimtis ir Mary. Įdomiausios jai biologijos ir istorijos pamokos. Bet, priešingai nei daugelį mergaičių, labiausiai vilioja ne gydytojos, o teisininkės profesija, kurią dažniau mini berniukai. „Noriu dirbti žmogaus teisių srityje, ypač – moterų teisių“, – aiškino šiemet mokyklą baigsianti 16-metė.
Genčių tradicijos, ypač susijusios su šeimos gyvenimu, Kenijoje vis dar gajos. Nieko nestebina tekančios ir vaikus pradedančios gimdyti paauglės. Mary turi kitokį planą: pirmiausia – mokslai, tada – darbas, tik po to ateis laikas šeimai. Kalendžinė (vienos didžiausių Kenijos tautinių grupių atstovė) nori kitokio gyvenimo nei mato namie. Iš keturių brolių ir keturių seserų mergaitė – ne vienintelė, ragavusi mokslo. Kai kurie dar tebesimoko, kiti moklus jau baigę. Viena sesuo jau ištekėjusi, augina šešis vaikučius. Siekti išsilavinimo ji nustojo po vidurinės mokyklos.
Olandiškas futbolas mielesnis už „titi-taką“
Jau dešimtmetį Cheptoroi vidurinėje mokykloje verslą ir žemės ūkį dėstantis mokytojas Kizito, bevedžiodamas po teritoriją, tik atsitiktinai užsimena, kad dar treniruoja mergaičių futbolo komandą. Nutraukusi pedagogo pasakojimą apie moksleivių bendrabučius, paprašau pakviesti kurią nors iš futbolininkių. Vyras kažką šūkteli mergaičių būriui. Viena – atpažįstu tą pačią Mary – pasileidžia mūsų link. Kai juokais papriekaištauju, kodėl nutylėjo įdomiausią dalyką apie save, ji tik kukliai šypteli: „Ai, pamiršau…“
Paauglei futbolas nėra tik sportas, kuriuo galima mėgautis įsitaisius prieš televizorių ar, geriausiu atveju, stadione. Nepaisant to, kad moterų futbolas Kenijoje visai nepopuliarus. Kur kas labiau ši šalis garsėja bėgikais, ypač maratonininkais. Mary kamuolį mėgo spardyti nuo vaikystės ir nepaprastai apsidžiaugė, mokykloje radusi mergaičių komandą. 2011-aisiais prisijungusi prie jos, apsirengė 7-u numeriu pažymėtus marškinėlius.
Nedidelio ūgio, bet tvirto sudėjimo mergaitė turi užsispyrimo treniruotis kasdien – prieš pamokas arba po jų. Anksčiau treniruočių būdavo mažiau, bet padidėjusiu krūviu nė kiek nesiskundžia. Išlietas prakaitas atsiperka – pernai mokyklos mergaičių komanda laimėjo rajono futbolo turnyrą.
Komandos draugės Mary vadina Messi – jos mėgstamiausio futbolininko, „Barcelonos“ puolėjo argentiniečio Lionelio Messi pavarde. Bet labiausiai ji džiaugiasi ne šio ispanų klubo, o Londono „Chelsea“ ir Brazilijos rinktinės pergalėmis. „Gaila, kad jie taip pralaimėjo praėjusiame pasaulio čempionate…“ – susiraukia mergaitė, prisiminusi tragišką savo mėgstamos komandos žaidimą pusfinalyje, kai vokiečiams pralaimėta net 1:7.
Nors Mary žavisi „Barcelonos“ žaidėju, ispaniško futbolo treneris nemoko. „Tiki-taka“ (trumpais perdavimais paremta taktika – red. past.) man nepatinka. Priimtinesnis olandiškas futbolas – būtent jo mokau. Bandėme vokišką stilių, bet jis labiau vaikinams tinka“, – pasakojo Kizito.
Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International”.
