Šis interviu – dalis ciklo „Humanitariniai portretai“. Paprasti ir tylūs, tačiau kartu labai charizmatiški ir paveikūs, todėl jie tampa tarsi nedideli herojai, darantys didelius darbus, nebūtinai matomus ir viešai išreklamuotus.
Giedrė turi sukaupusi nemažai patirties, daug keliavo, buvo, matė ir rašė humanitarinėmis temomis. Pažįstantys Giedrę sako, kad tai žmogus, drąsiai einantis prieš srovę ir užkabinantis „nepatogias“ temas. Pati Giedrė, prieš keletą metų išleidusi nemažai atgarsių sulaukusią publicistinio pobūdžio knygą „Palestina. Laisvė yra labai graži“, daug apie tai kalba, rašo ir populiarina humanitarinio veiksmo svarbą žiniasklaidoje.
Su Giedre pabandėme aprėpti tris labiausiai dominančius dalykus: dėmesį ir prioritetą humanitarinei tematikai, etikos svarbą žiniasklaidoje ir jos pačios asmenines patirtis.
– Giedre, kaip manote, ar Lietuvos žiniasklaida skiria pakankamai dėmesio humanitarinei veiklai nušviesti?
– Tikrai ne.
– Kodėl? Neįdomu auditorijai, trūksta pasirengusių žurnalistų, ne tas prioritetas?
– Manau, taiklios visos išvardytos priežastys, o bene svarbiausia jų – plačiai paplitęs žiniasklaidos nubukimas ir jos vykdomas žmonių bukinimas tokiomis „naujienomis“ kaip įvairiausių veikėjų vestuvinės suknelės ar aklas politikų citatų, komercinių pranešimų spaudai nurašymas be kritinių klausimų kėlimo. Ši tendencija nėra nauja, tačiau labai žalinga. Be to, žinoma, kapitalizmo sąlygomis žmonės yra išvarginti ir dažnas teturi jėgų tik kvailam turiniui, o ne rimtoms temoms. Žiniasklaida tuo ir teisinasi, neva jos niekam neįdomios. Ir dar vienas aspektas – rimtos temos neneša pelno. Tad problema gili ir plati.
– Dažnai teigiama, kad nematome ar nenorime matyti toliau savo kiemo. Kodėl mūsų žiniasklaida neretai apsiriboja tik Rytų partnerystės areale: Ukraina, Baltarusija, Moldova, Kaukazas?
– Žurnalistikos studijose studentams kalama geografinio artumo teorija, kad auditorijai esą aktualiausia yra tai, kas vyksta čia pat. Suklupęs kaimynas taps didesne naujiena nei žuvusysis kitame mieste ir nei tūkstantis žuvusių kitame žemyne. Iš dalies tai suprantama, tačiau pasaulis neapsiriboja tik vienu kiemu. Kuo geriau suprasime, kas, kodėl ir kaip iš tiesų vyksta kitur, tuo labiau būsime pasirengę kvestionuoti ir tą patį savo kiemą.
Tačiau tai, savaime suprantama, yra susiję ir su oficialia valdžios politika, pagal kurią didesnis dėmesys skiriamas Rytų partnerystės šalims. Tik nesuprantama, kodėl laisva ir nepriklausoma save vadinanti žiniasklaida turėtų sekti valdžios organų nustatytomis gairėmis.
– Kodėl apskritai svarbu medijoje kalbėti ir skatinti diskusiją apie humanitarinę veiklą, jos svarbą ir reikšmę visuomenei?
– Žiniasklaidoje svarbu kalbėti ir skatinti žmones mąstyti ne tik apie humanitarinę veiklą, bet apskritai apie žmogaus – kaip individo – ir žmonių – kaip kolektyvo – atsakomybę už pasaulį, kuriame gyvename ir kokiame norėtume gyventi. Nuvertinama, kokią milžinišką įtaką iš tiesų mums daro žiniasklaida. Dažnu politiniu klausimu, kad ir, pavyzdžiui, JAV vykdyto karo prieš Iraką ir jo okupacijos atveju, žmogus gatvėje paprastai tik atkartoja tai, ką vakar matė per televizorių ar skaitė kuriame nors iš portalų, tačiau lieka įsitikinęs, kad tai jo paties nuomonė. Tai, kas nuolat kartojama, žmonių galvose galų gale tampa tiesa, nors galbūt iš tiesų tėra pravda. Tad jei dažniau matytume humanitarinių temų, galbūt ir patys taptume labiau žmogiški.
– Pastaruoju metu žiniasklaidoje matome kone šokiruojančios medžiagos, kur asmenine patirtimi iš tolimų pasaulio kraštų vaizdžiai dalinasi save keliautojais ar tyrinėtojais vadinantys žmonės. Kur tokių „pažintinių“ straipsnių ribos su etika, morale, žmogaus teisėmis?
– Nei tai pažintiniai, nei straipsniai – greičiau negatyvių stereotipų ir kvailų klišių prikimšti tušti kliedesiai apie „egzotiškus“ kraštus, juose gyvenančius „egzotiškus“ žmones ir jų „egzotiškus“ papročius. Egzotizavimas savaime yra problema atsakingos viešosios komunikacijos ir tiesiog elementaraus žmogiškumo atžvilgiu. Kurdami dirbtinę atskirtį tarp „mūsų“ ir „jų“, tarp „civilizacijos“ (mūsų) ir „barbarų“ (jų), tarp „teisingo“ būdo gyventi ir to „kito“, formuojame labai ribotą pasaulio suvokimą, kuris įsitvirtina pasąmonėje ir iš jos vėliau išlenda rasizmo, diskriminacijos, įsivaizduojamos vadinamų „Vakarų“ viršenybės prieš likusį pasaulį ir panašiais pavidalais.
Tačiau, deja, problema ne tik tai. Dažnai tokiuose rašinėliuose yra ir skurdo pornografijos, ir baltųjų viršenybės ideologijos elementų. Žinome, kur tai veda. O kur dar fotografuojamų žmonių teisė į privatumą, teisė žinoti, kur ir kaip jų atvaizdas bus naudojamas? Kur moralinė tokių „keliautojų“ atsakomybė gerbti lankomų kraštų žmonių orumą?
Žinoma, būtų galima tokių „keliautojų“ ar „tyrinėtojų“ kūrinius nurašyti kaip nekaltas ar net didvyriškas pastangas neva siekiant skaitytojus supažindinti su plačiuoju pasauliu, tačiau iš tiesų jie daro daugiau žalos, nei naudos. „Alkanų, bet besišypsančių“, dažnai ir pusnuogių, vaikų Nigerijoje nuotraukos, gyrimasis padalijus karinės okupacijos sąlygomis gyvenantiems Vakarų Papua vaikams šokolado (neminint okupacijos, tik purvinus vaikų drabužius ir jų keistą įprotį dalintis tuo šokoladu), pasakojimai apie tai, kaip Tanzanijoje susimokėjai daug eurų ir nušovei liūtą, nors jis tau nieko blogo nepadarė, jokios grėsmės tau nekėlė ir iš alkio tikrai nemirei – tokie ir panašūs „reportažai“ parodo žemas moralės normas lankomų kraštų atžvilgiu ir iškreipia skaitytojų pasaulio suvokimą.
Tokiais atvejais labai padeda paprastas pratimas: o jei apie tave taip atsainiai ir kone pašaipiai rašytų koks nors turistas iš Zimbabvės, kaip jaustumeisi? Pasikviestų save į tavo namus neprašytas ir fotografuotų tavo vaikus, o nuotraukas skelbtų feisbuke neatsiklausęs. Kažkodėl įsivaizduojama, kad mums tai galima. Kodėl? Kuo esi geresnis nei kiti?
– Neretai atrodo, kad dabar rašyti ir dalintis galime visi ir visur. Pradingsta ribos tarp ekspertinio vertinimo bei grafomanijos ir paviršutiniškumo. Kaip išlaikyti balansą ir kaip „apsaugoti“ eterį nuo tariamų ekspertų, išlaikyti profesionalumo lygį?
– Tai turėtų būti redaktorių atsakomybė, nes jie sprendžia, kas patenka į eterį ir kas lieka už kadro. Nemanau, kad reikia atskirti „profesionalus“ nuo „neprofesionalų“. Oficialus žurnalistas tiesiog turi daugiau praktikos ir žino žaidimo taisykles, tačiau nebūtinai išlieka kūrybiškas. Tuo tarpu kitas galbūt turi talentą pasakoti istorijas ar fotografuoti, bet neturi diplomo. Tad nepublikuoti šlamšto turėtų redaktoriai. Bėda tuomet, jei jų pačių moralės kompasas krypsta link baltųjų viršenybės ar panašių ideologijų, arba tiesiog kritinio mąstymo stokos.
– Kaip humanitarinę temą pateikti etiškai, nesimėgaujant neetiškais vaizdiniais, klišėmis ir stereotipais?
– Tai nėra sudėtinga. Pagrindinis kriterijus turėtų būti pagarba žmogui ir jo orumui. Jei neišeina abstrakčiai – tuomet pasitelkti seną gerą taisyklę „o kaip norėčiau, kad kalbėtų apie mane pačią?“. Be to, yra išleista įvairių atsakingos komunikacijos gairių, pasiskaityti nesunku.
– Neretai bendras tonas žurnalistams tarsi neleidžia liesti vadinamų „nepatogių“ temų. Jūsų pačios patirtis su Palestina turbūt irgi gali būti to pavyzdys, kad kartais visuomenė, redakcijos sureaguoja nevienareikšmiškai. Kaip gebėti dalintis istorijomis iš tokių šalių ir regionų, kurios gali kirstis su oficialiąja šalies politika, redakcijos nuomone, iš kažkur ateinančiu spaudimu ir pan.?
– Galiu pasidžiaugti, kad nei viena redakcija, su kuria bendradarbiauju, neatsisakė publikuoti mano straipsnių iš ir apie Palestiną. Ačiū drąsiems redaktoriams už tai. Turint omenyje Lietuvoje vyraujantį proizraelietišką naratyvą, tai yra didelis pasiekimas. Čia, man regis, ir yra esmė: turėti drąsos nepaklusti oficialiems naratyvams, net jei tai gresia šlykščiais internetiniais komentarais ar dar blogiau – grėsme netekti darbo. Ne paslaptis, kad Palestinos atveju, žmonės, užsienyje publikuojantys tiesos neslepiančius reportažus apie Palestiną, yra cenzūruojami arba kartais ir atleidžiami. Pasiduoti spaudimui ir cenzūrai ar nepasiduoti yra kiekvieno žurnalisto ar redaktoriaus moralės klausimas. Siekdami išvengti šios dilemos – pasiduoti ar ne – dažnai žurnalistai pasirenka apskritai vengti tokių „pavojingų“ temų kaip Palestina. Labai liūdna. Kita vertus, jei yra redakcijos ar kolegų palaikymas, tuomet tampa žymiai lengviau ir tai duoda jėgų toliau eiti šiuo keliu.
– Kokie apskritai galimi kanalai nepriklausomiems žurnalistams nušviesti ne tai, „ką reikia“, o tai, ką irgi privalo žinoti visuomenė, išklausyti abi puses?
– Tokių kanalų yra du: asmeninė internetinė erdvė (tinklalapis, tinklaraštis, podkastas ar pan.) ir alternatyvioji žiniasklaida. Problema su pirmąja yra tai, kad už darbą greičiausiai nebus sumokėta. Puiku, nušvietei svarbią temą, kurios nelietė masinė žiniasklaida, atlikai pareigą žmogiškumui, neparsidavei. Tačiau iš ko pragyvensi? Problema su antrąja yra ta, kad Lietuvoje alternatyvios žiniasklaidos – kaip, beje, ir nepriklausomų žurnalistų – beveik nėra.
Rimtesnių politinių–socialinių analizių, gilesnių požiūrių aptinkame kultūrinėje spaudoje, tačiau tai yra pora puslapių kas dvi savaites. Dar kai kurios nacionalinio transliuotojo radijo laidos nagrinėja svarbias humanitarines ar ekologines temas ir tai daro atsakingai. Nepriklausomos iniciatyvos – tokios kaip multimedijų platforma „Nara“ – taip pat yra labai sveikintinos, nes imasi tokių nepopuliarių temų, kaip, pavyzdžiui, romų holokaustas.
Tačiau labiausiai, man regis, trūksta pasiryžimo nušviesti ne tai, „ką reikia“, kas nuleidžiama iš viršaus ar kas atitinka oficialųjį naratyvą, o tai, kas išties yra svarbu. Tokių ideologiškai vedinų žurnalistų nėra daug. Jų motyvacija taip pat krinta, kai už darbą nesumokama arba mokami grašiai. Dar prisideda nusivylimas, kai nesulaukiama jokio grįžtamojo ryšio iš skaitytojų ir atrodo, kad niekam iš tiesų nerūpi ir kad gaudai vėją laukuose.
– Dėkoju už pokalbį.
