Gabrielius pasirinko strigti Sakartvele 9-iems mėnesiams: „Vis tiek daug pigiau nei Lietuvoje“

Prasidėjus karantinui vieni keliautojai, labiau nei bet kada pasiilgę Lietuvos, visaip skubėjo grįžti gimtinėn. O štai Gabrielius Baranauskas viską tuo metu gerai apgalvojęs nusprendė likti ten, kur esąs – Tbilisyje. Apie karantino metu patirtus nuotykius – pokalbyje su 15min.
Aš. Chaukhi perėja
Aš. Chaukhi perėja / G.Baranausko nuotr.

Papasakok, kaip susiklostė, kad atsidūrei Sakartvele?

– Atėjo laikas, kai sugalvojau viską mesti (nepalikau tik darbo, nuotoliniu būdu dirbu programuotoju) ir lėkti pakeliauti neribotam laikui. Jau seniai norėjau aplankyti Iraną. Pasiskaitęs apie Pakistaną ten taip pat užsimaniau. Visiškai kitas pasaulis, kitos kultūros ir tuo pačiu radikalesnis išlindimas iš komforto zonos – ne šiaip, kad miegoti lauke vėsesniu metu. Taigi, nusipirkęs reikalingus daiktus, pasiskiepijęs sausio mėnesį išskridau į Sakartvelą, nes buvo pigūs bilietai ir netoli Iranas.

Pirminis planas buvo ten praleisti savaitę, tada trims mėnesiams keliauti į Turkiją, bent mėnesiui į Iraną, gal keliems mėnesiams į Pakistaną ir galiausiai į Indiją. Planas buvo labai aptakus ir nekonkretus, viskas visąlaik galėjo keistis. Sakartvele tos savaitės neužteko, vis sau sakydavau „dar vieną savaitę“.

Ir kovo pradžioje jau daugiau sienų užsidarinėja, matau, kad keliauti į Iraną nepavyks. Nuvažiavęs į Tbilisį supratau, kad turiu tris pasirinkimus. Kirsti vienintelę dar atvirą sieną su Turkija, skristi į Lietuvą arba likti Tbilisyje. Pasirinkau pastarąjį. Vis tiek daug pigiau nei Lietuvoje, daug kas šalyje neaplankyta ir turiu gerą vietą ten užstrigti su fainais žmonėmis ir dar muzikos instrumentais.

Kas Sakartvele tave užlaikydavo vis ilgesniam laikui?

– Šalis pasirodė daug įdomesnė nei iš pradžių galvojau. Vienas labiausiai įstrigusių regionų – Svanetija. Vieta iš tikrųjų užburia, ten labai labai gražūs Kaukazo kalnai. Nupasakoti nelengva, reikia nuvažiuoti ir pamatyti, nes kalnai yra tikrai kažkas tokio. Sakoma, kad ten prieš 20 metų pasibaigė kraujo kerštas, bet kai kurie žmonės minėjo jį tebevykstant, sakė, kad nužudymai kartas nuo karto nutinka. Regionas barbariškas, bet turistas to nejaus. Viskas labai gražu, žmonės puikūs ir svetingi kaip ir visame Sakartvele.

Vis tiek daug pigiau nei Lietuvoje, daug kas šalyje neaplankyta ir turiu gerą vietą ten užstrigti su fainais žmonėmis ir dar muzikos instrumentais

Dar labai patiko prie Kazbeko viršūnės esantis regionas. Su Sakartvele gyvenančia lietuve Saule autostopu nukeliavę į Stepantsminda miestelį lipome į 3 km aukščio kalną. Palypėjus dar 300 m iki ledyno atsivėrė galingas Kazbeko vaizdas. Lipkit į kalnus ir pamatysit tokių dalykų!

G.Baranausko nuotr./Su Sakartvele gyvenančia lietuve Saule. Birtvisi tvirtovė
G.Baranausko nuotr./Su Sakartvele gyvenančia lietuve Saule. Birtvisi tvirtovė

Labiausiai ir patikdavo tos vietos, kur kalnai, gamta. Taip pat sutikau daug kitų keliautojų, kurie tapo draugais. Visa ta atmosfera ir paskatino likti.

Kaip viskas pasikeitė šalyje įvedus karantiną?

– Karantinas Tbilisyje prasidėjo maždaug kovo viduryje. Daug keliautojų, užsieniečių strigo arba pasirinko strigti. Hosteliai, kuriuose jie buvo apsistoję, ėmė užsidarinėti. Greitai teko ieškoti vietų, kur apsistoti, išsinuomoti. Man pasisekė, nes hostelio savininkas strigo kartu su mumis, taigi, neužsidarė. Tik naujų žmonių priimti negalėjo, nes pavojinga, nelegalu.

Tame pačiame hostelyje gyvenau nuo kovo iki pat išvažiavimo spalio pabaigoje, išskyrus mėnesį, kurį praleidau Batumyje. Su laiku gyventojų skaičius kiek keitėsi, tačiau nuolatinių visąlaik buvo 5–6. Gyvenau bendrabučio tipo kambaryje su šešiomis ar aštuoniomis lovomis, bet didžiąją laiko dalį vienas.

G.Baranausko nuotr./Prie Juta, kalnų užeigoj
G.Baranausko nuotr./Prie Juta, kalnų užeigoj

Gyvenimas buvo patogus. Atsikeli, dirbi, eini pasivaikščioti mieste, susitinki su žmonėmis, laisvu laiku keliauji autostopu iki kalnų, kanjonų, urvų.

Hostelyje gyventi labai faina, nes gerai vieni su kitais sutarėme. Bendrame atskirame kambaryje žiūrėjome filmus, kartas nuo karto surengdavome netyčinį vakarėlį. Hostelio savininkas groja progressive metal muziką, yra gitaristas. Daug gitarų tiesiog kabo ant sienų – pasiimi ir groji.

Taip pat kartu arba vieni kitiems gamindavome maistą. Kartą dažėme plaukus, po to visi vaikinai tris savaites vaikščiojome raudonais plaukais.

G.Baranausko nuotr./Aš, danas ir Kazbekas. Foto daryta 3014m aukšty
G.Baranausko nuotr./Aš, danas ir Kazbekas. Foto daryta 3014m aukšty

Kokios pažintys, žmonės ar jų istorijos įstrigo labiausiai?

– Sutikau labai daug įdomių žmonių, istorijų išgirdau visokiausių. Kurį laiką gyvenau su indu, kuris užsiima drabužių dizainu, mada. Jis yra sukūręs prekinį ženklą, su savo kūryba yra dalyvavęs Londono mados savaitėje, Tbilisyje atidarė parduotuvę.

Tačiau dar įdomiau, kad jis yra iš labai konservatyvios musulmonų šeimos. Sužinojęs, kad tėvai jam rado žmoną, labai apsidžiaugė. Labai labai keistas dalykas. Planuotų vestuvių idėja jam labai patinka. Kaip jis pats sakė – įprastai, jei poroje kažkas nepatinka, išsiskiri, tačiau šiuo atveju turi susitaikyti, bandyti gyventi kartu, išsiskirti kaip ir negali.

Nors ir tėvai išrenka, galutinis sprendimas vis tiek būna paties. Jis turėjo 15 min. trukmės skambutį su mergina, po kurio lyg ir turėjo nuspręsti ar tuoksis, ar ne. Aišku, gali būti visko – kad susitikus gyvai dar viskas pasikeis. Kartą jis jau turėjo sužadėtinę, bet vestuvių išvakarėse viskas pasibaigė sužinojus, kad ši nėra skaisti. Automatiškai tai jau yra viskas, vestuvės nutraukiamos. Tokia va konservatyvi bendruomenė.

G.Baranausko nuotr./Čačos paragavimas su sutiktu baltarusiu. Stikliukai nemaži
G.Baranausko nuotr./Čačos paragavimas su sutiktu baltarusiu. Stikliukai nemaži

Tiksliai nežinau, pagal kokius kriterijus žmona renkama. Regis, jos ieškoma per pažįstamų pažįstamus ir truputį panašesnės krypties, nes ši mergina taip pat užsiima menais. Abu „prie meno“, kaip sakoma. Reikšmingą dalį suderinamume užima dar ir horoskopai. Išvykęs kuriam laikui pakeliauti ir grįžęs atgal, hostelyje jo jau nesutikau. Kontaktų, deja, nepasiėmiau, niekas kitas irgi neturėjo. Daug šansų, kad jis grįžo į Indiją būtent dėl vestuvių.

Dar sutikau eksperimentinę muziką grojantį amerikietį, kuris Sakartvele gyvena 8-erius metus. Moka kartvelų kalbą, turi šalies pilietybę. Nelabai nori grįžti į JAV, ypač dabar, kai ten visiškas chaosas. Su vienu estu Tbilisyje kartu ėmėme groti muziką. Jis dirbo turizmo versle architektūros gidu. Tačiau ši veikla nutrūko ir šiuo metu jis bando užsidirbti Anglijoje, kad galėtų grįžti atgal.

G.Baranausko nuotr./Tabatskuri. Armėnų kaimas ir ežeras tuo pačiu pavadinimu. 2000 m aukšty
G.Baranausko nuotr./Tabatskuri. Armėnų kaimas ir ežeras tuo pačiu pavadinimu. 2000 m aukšty

Kokias savo patirtis pavadintum ypač sakartveliškomis, ką šalyje patyrei autentiškiausio?

– Šalis nuo kitų skiriasi alkoholio gėrimo kultūra. Tikrai kartveliškas dalykas čia yra tostų sakymai. Juos sako žmogus, vadinamas tamada. Iš esmės, toks yra jo vaidmuo ir pareiga – visą vakarą sakyti tostus. Yra net speciali sistema. Pirmasis tostas sakomas apie Dievą, antras apie šeimą, paskui apie šalį. Į rankas paimama pilna stiklinė čačos (vynuogių degtinės), kalbant kartais ją net padeda, paskui vėl pasiima. Tostas trunka minutę, penkias ar net ilgiau. Pasakoja kažką labai labai labai ilgai, atsisuka į mane ir sako: „Dabar geriam už gerą vynuogių rinkimą.“ Viso šios tradicijos grožio negaliu patirti, nes nemoku kalbos.

Dar viena iš įdomesnių patirčių, įvykusių visai neseniai, buvo vynuogių rinkimas. Kachetijos regione padėjau draugo šeimai skinti vynuoges vyno gamybai. Atvažiavę į vynuogynus apie 10 val. iš pradžių, aišku, buvome pavaišinti čača (ryte). Buvau vienintelis užsienietis, visi kiti kartvelai, tačiau dauguma šiame procese taip pat dalyvavo pirmą kartą.

G.Baranausko nuotr./Surinkome 2-3 tonas vynuogių
G.Baranausko nuotr./Surinkome 2-3 tonas vynuogių

Po tų septynių valandų rinkimo supratau, kad darbas yra pakankamai sunkus. Daug pasilenkimų, atsitūpimų, atsistojimų, taigi, dirbant visiems paskaudo nugaras. Su peiliu pjauni kekes, o jos dar visaip kaip susipynusios būna. Paragavus didžiulių valgymui, o ne vyno gamybai, skirtų vynuogių man buvo nustebimas, nes saldesnių iki tol gyvenime tikrai nebuvau valgęs. Na, o grįžus po darbų jau laukė vakarėlis, pilnas stalas visokiausio maisto, gėrimų.

Minėjai, kad Sakartvele yra pigiau nei Lietuvoje. Kokios yra įprastos kainos toje šalyje?

– Sakyčiau, visos išlaidos atsiėjo du tris kartus pigiau nei Lietuvoje. Gyvendamas hostelyje mokėjau net ne už mėnesį, o už naktį – kiek mažiau nei 5 eurus. Pigiausia nakvynės vieta hostelyje kainavo 2 eurus už naktį. Geroje vietoje Tbilisyje butą galima išsinuomoti ir už 150 eurų mėnesiui.

G.Baranausko nuotr./Su draugais keliavome apažiūrėti aukščiausio Sakartvelo krioklio. Nepriėjom arti, nes sunku stačiai slidžiu sniegu eit
G.Baranausko nuotr./Su draugais keliavome apažiūrėti aukščiausio Sakartvelo krioklio. Nepriėjom arti, nes sunku stačiai slidžiu sniegu eit

Pigiausias būdas labai skaniai pavalgyti – restorane užsisakyti kokius šešis chinkalius (koldūnų su įdaru). Įprastinė vieno kaina yra apie 30 euro centų, taigi, susimoki kelis eurus ir esi pavalgęs. Vaisių, daržovių ant kiekvieno kampo taip pat gali įsigyti labai labai mažomis kainomis.

Alaus kainos bare prasideda nuo vieno euro, „kraftinis“ alus kainuoja iki 2–3 eurų, parduotuvėje – 70 euro centų. Litras pilstomo vyno kainuoja pusantro euro. Iš Batumio į Tbilisį važiuoti traukiniu trunka apie 5–6 val., bilieto kaina – apie 7 eurai. Nesistengiau ten labai taupyti, galima sakyti, gyvenau kiek išlaidaudamas.

* Dešimt dienų saviizoliavęsis Latvijoje ir ten aplankęs draugus, Gabrielius šiuo metu yra Estijoje pas merginą. Kada grįš į Lietuvą, dar nežino.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis