Visko išvardyti neįmanoma, tačiau kelis dalykus pamatyti privalu, kad ir kokie turistiniai jie bebūtų.
Kinijos pliusai ir vietos, kurių nereikėtų praleisti
Sakoma, kad jei nematei Didžiosios kinų sienos, nebuvai Kinijoje. Visiškai sutinku su šiuo teiginiu. Ši įspūdinga, daugiau nei 6 tūkst. kilometrų besitęsianti siena, atrodo galingai, o tikrą jos įspūdį – kokia ji plati, kaip aukštai ir kokio ilgio – pajunti tik pasivaikščiojęs ja.
Tiesa, dažnai turistams rodoma tik sutvarkyta sienos atkarpa, tačiau verta nepatingėti nueiti ten, kur ji išlikusi nepaliesta. Stipriai apgriuvusi, apaugusi medžiais ir krūmais, dėl to pavojinga vaikščioti. Tačiau čia pajunti tikrąją jos dvasią. Gidai ten neveda, tačiau smalsiems keliautojams neoficialiai labai rekomenduoja šiek tiek išklysti iš tvarkingo kelio.
Ypatingą įspūdį palieka ir Terakotos kariuomenė. Siano mieste, kuris turi ir be galo žavų senamiestį, turistai traukia miniomis pažiūrėti garsiųjų molio kareivių.
Archeologai čia iki šiol dirba dieną naktį kasdami ir tvarkydami šį didingą radinį. Kol kas galima matyti per 2 tūkst. molinių karių armiją, bet manoma, kad jų yra net 6 tūkst. Visi skirtingi ir juos analizuoti galima valandų valandas. Greitai iš ten išeiti visiškai nesinori.
Kalnai ir parkai per kelionę po Kiniją taip pat yra būtinybė. Kinai dievina gamtą ir visko iš jos semiasi.
Vakarais ir savaitgaliais minios traukia į kalnus – nesvarbu, lyja ar šviečia saulė. Ir kaip netraukti, kai tave pasitinka tokie vaizdai, kaip filme „Avataras“. Tiesa, vieni įspūdingiausių „Geltonieji kalnai“ man net keletą dienų siūlė tik stiprų lietų ir rūko sienos vaizdą, tad reikia būti nusiteikus visokiems gamtos pokštams.
Ne mažiau žavi ir stiklo džiunglių grožis. Daugiausia dangoraižių pasaulyje turintis Honkongas (o ne Niujorkas, kaip daugelis mano), kuriame gamta, parkai ir kiti tropiniai žalumynai fantastiškai dera su stiklo gigantais, spalvotas ir niekad nemiegantis Šanchajus, pelnytai vadinamas pirkinių sostine, ir kultūros objektų nestokojantis galingasis Pekinas yra verti bent keleto dienų dėmesio.
Minusai: neveikia net „Google“!
Ditirambų Kinijai galima sakyti tikrai daug, tačiau ir iššūkių čia netrūksta. Neretai iš kitų keliautojų prieš vykdama į Kiniją sulaukdavau ironiško šypsnio su palinkėjimu „sėkmės...“. Ir vėliau supratau, kodėl jie man to linkėjo.
Pirma – čia niekas nekalba angliškai. Ne tik nekalba, tačiau ir nesupranta lotyniškų rašmenų. Didžioji dalis apskritai nenusiteikę tau padėti, tačiau atkakliai ieškant pagalbos rasti galima. Didžiausia viltis – jaunuoliai. Todėl labai pravers turėti programėlę, kuri verčia kinų kalbą į kitas kalbas, arba turėti jų kalba užrašytas svarbiausias frazes ir vietų pavadinimus. Kitu atveju bus labai sunku – ir taksi, ir restoranuose, ir gatvėje – visur.
Dažnai galvojama, kad šį galvos skausmą padės išspręsti išmanusis telefonas. Tačiau ne visi žino, kad Kinijoje neveikia „Google“. O tai reiškia, kad be specialios programėlės (kuri nėra legali, bet ją naudoja visi) neveiks nei „Google“ žemėlapiai, paieška, paštas. Nematysite ir „Facebook“ bei daugybės kitų Europoje ir kitur pasaulyje įprastų dalykų. Tiesa, veikia vietinė kinų paieškos programa, tačiau ir vėl – tik tuo atveju, jei turite tam tinkamas naršymo programėles. Jomis reikia pasirūpinti iš anksto.
Galiausiai, didžiausias iššūkis – kultūriniai skirtumai. Reikia būti pasiruošus, kad gatvėje, eilėse ar metro galite būti grubiai pastumtas, o ir pačiam teks alkūnėmis prasibrauti iki praėjimų – čia tai nėra laikoma nemandagiu elgesiu.
Neretai žmonės su jumis bendraus labai atsainiai ar net grubiai ir visada bei visur kalbės labai labai garsiai. Gatvėse teks sutikti ir daugybę nuolat besispjaudančių žmonių.
Tai ypač ryšku provincijoje, nors didmiesčiuose to mažiau. Tad didelė kantrybė ir tolerancija kitokiai kultūrai čia būtini.
Kinijoje gyvena beprotiškai daug žmonių (net 1,2 mlrd.), mokslas prieinamas toli gražu ne kiekvienam, o išgyventi reikia visiems. Tad pinigai daugeliui – svarbiausia.
Dirba čia, rodos, visi ir daug. Šalia galingų fabrikų ir neaprėpiamų žemės ūkio laukų yra daugybė restoranų, užeigėlių, parduotuvėlių, prekybinių stalelių su maistu ar įvairiausia fabrikų produkcija. Tik pirk. Ko jau ko, o verslumo šie žmonės mus tikrai galėtų pamokyti.
