Talentingas gamtos fotografas 15min papasakojo apie dar mokyklos laikais atsiradusį pomėgį ir pasidalijo makrofotografijos subtilybėmis, kurios neįsivaizduojamos be itin mažų padarėlių, iš pažiūros nuotraukose atrodančių tarsi iš kitos planetos.
Nenorėjo, kad fotografija virstų darbu
Vaikų dailės mokytojo specialybę įgijęs, tačiau 25 metus reklamos srityje dirbęs klaipėdietis sako, kad fotografija jam – tik pomėgis, kurį jis labai vertina.
„Fotografiją laikau savo hobiu, kurį labai branginu. Sau buvau išsikėlęs tikslą – niekada nepaversti fotografijos darbu, – pabrėžia L.Toleikis.
– Kaip tik darbe kažkada man reikėjo pafotografuoti kelias reklamas. Tada dariau ne tai, ką noriu. Kartais žmonės manęs prašo kokią nors mašiną nufotografuoti, ar dar ką nors, kas prieš mano valią, bet pagal užsakovo norus. Tuomet jaučiuosi negerai, viskas gadinasi.“
Būtent dėl šios priežasties, L.Toleikis fotografijoje siekia laisvės ir nepriklausomybės – juk tada ir fotografuoti maloniau, ir nuotraukos daug mielesnės.
Viskas prasidėjo nuo sapno
Anot klaipėdiečio, jis fotografuoti pradėjo dar mokykloje – apie 1985 m., o profesionalia makrofografija (itin mažų objektų, gyvūnų, augalų fotografavimu) susidomėjo 2008 m.
L.Toleikio pasakojimu, mokyklos lakais jam patikdavo vaikščioti su fotoaparatu ir fotografuoti įvairias šventes, renginius.
Buvo smagu jau vien todėl, kad žinojau, kaip pagaminti nuotrauką.
„Tačiau tuomet fotografija buvo visai kitokia. Reikėdavo ryškinti juostą – raudonoje šviesoje vonioje daryti nuotraukas. Buvo smagu jau vien todėl, kad žinojau, kaip pagaminti nuotrauką, kaip vaikui, to užteko. O paskui šiek tiek filmavau vestuves ar dar kažką ir taip prisidėdavau prie atlyginimo, – prisimena fotografas.
– Buvau nusipirkęs kamerą pafilmuoti dukrą, o kai ta kamera paseno, kažkaip atsirado poreikis tai tęsti.“
Pasak jo, dar kai teko dirbti reklamos srityje, dažnai su kolegomis pietų metu užsukdavo į šalią esančią technikos parduotuvę, kurioje kartą atsirado vienas pirmųjų veidrodinių fotoaparatų.
„Jis vis puikuodavosi lentynoje. Su draugais vis praeidavome, pavarvindavome seilę... O paskui aš susapnavau, kad perku tą fotoaparatą, kad man jo reikia. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuėjau, pradėjau klausinėti, domėtis, nusipirkau, – prisimena vyras.
– Nežinojau, kad reikės ir objektyvų galybės. Filmuoti jau buvau truputį pramokęs, o fotografijoje viską pradėjau nuo nulio, neskaitant mokyklos, nes ten buvo visai kas kita.“
Pirmąjį objektyvą makrofotografijai sukonstravo pats
L.Toleikio teigimu, makrofotografija tuo ir žavi, kad gali įamžinti tai, ko „plika akimi nepamatysi“.
„Makrofotografijoje lengva surasti tai, ką galėtum nufotografuoti. Yra toks posakis, kad makrofotografija būtų galima užsiimti ir kalėjime – net užsidarius tarp keturių sienų gali kažką atrasti, kokias dulkeles, – pabrėžia pašnekovas.
– Šis fotografavimo būdas man dar ir dėl to prilipo, kad labai mėgstu techniką. Praktiškai ir pats fotoaparatas atsirado kaip techninis dalykas. Dar ir dabar konstruoju visokius mechaninius dalykus.“
Pasak klaipėdiečio, net pirmąjį makrofotografijai skirtą objektyvą jis susikonstravo savo rankomis, juk jie buvo labai brangūs.
„Aš pradžioje paėmiau objektyvą nuo savo pirmojo rusiško fotoaparato, kurį pirkome kartu su tėvu. Apverčiau objektyvą, pridėjau prie to kito fotoaparato objektyvo, juos du sujungiau, suvyniojau su izoliacija ir gavosi šioks toks makro. Aišku, nebuvo geros kokybės. Tik paskui supratau, kad reikia geriau, dar reikia to ir ano. Taip vis pradėjau kaupi techniką, – aiškina L.Toleikis.
– Būna tokie niuansai, kad fotografuoji musę, vorą ar varlę, tačiau viskas matosi jų akyse – aš matausi, lempos, viskas, kas yra aplinkui. Tai reikia, kad voriuko akyse tų dalykų nesimatytų, todėl vėl prasideda konstravimai.“
Vabzdžius visada grąžina ten, kur suranda
Paklaustas apie tai, iš kur gauna mažyčius vabzdžius, vorus ir kitus gyvius, L.Toleikis sako, kad „būna labai įvairiai“.
„Pradžioje aš fotografavau lauke, nes kambaryje neužteko šviesos. Makrofotografija jau toks dalykas, kad yra mažas ryškumo gylis, tai arba turi kelis kadrus jungti į vieną, t. y. nuotraukas dėlioti sluoksniais į vieną – kaip tortą, bet tada ir ta musė turi nesujudėti, – sako pašnekovas.
– Tai yra gana sudėtinga – ne kiekvieną vabalą ar gyvūną gali lauke nufotografuoti.“
Anot L.Toleikio, vabzdžius jis dažnai fotografuodavo Smiltynėje.
„Daug dviračiais važinėdavomės po Smiltynę, arba į gamtą leisdavomės su žvejybą mėgstančiu draugu. Paieško jis man ten vabaliukų, pabūna asistentu, aš susistatau visus trikojus. Jeigu jis kokį driežą ar varlę pagauna, pafotografuoju, – pasakoja klaipėdietis.
Vabzdžius visada stengiuosi nuvežti į tą pačią vietą, kur ir radau.
– Pradžioje būdavo tokie labiau laukiniai išvažiavimai. O kada jau norisi tos kokybės ir profesionalumo, lauke yra sunkoka tai padaryti – ir vėjas, ir šviesa, rytas, vakaras.“
Dėl šių priežasčių, fotografo teigimu, daug paprasčiau vabalą tiesiog parsinešti į namus.
„Vabzdžius visada stengiuosi nuvežti į tą pačią vietą, kur ir radau. Visi mano fotografuoti vabzdžiai yra iš Lietuvos. Štai raudonakėms varlėms įsirengiau terariumą, auginau svirplius, kad galėčiau maitinti, nes jos gyvą maistą tevalgo. Atrodo, kad buvau kažkur Brazilijoje, nors iš tikrųjų – ne. Viskas čia pat – kambaryje, – akcentuoja L.Toleikis.
– Aš visada mašinoje su savimi turiu visokių dėžučių. Pavyzdžiui, dėžutėje parsinešu drugelį namo, vakare jis nurimsta ir galima ramiai fotografuoti. O kitą dieną jį sveiką, gyvą nunešu vėl į tą pačią vietą, pavyzdžiui, persikeliu su keltu ir nunešu į Smiltynę.“
L.Toleikis taip pat atskleidė, kad kai kurie fotografai vabzdžius šaldo šaldytuve, kad jie nejudėtų. Tačiau pas jį jie niekuomet nežūsta, klaipėdietis jų nešaldo.
„Aš nekankinu gyvūnų, nes paskui būtų nemalonu pažiūrėti ir į pačią nuotrauką“, – sako fotografas.
Mėgstamiausi modeliai – voriukai
Labiausiai L.Toleikiui patinka fotografuoti mažus voriukus, kurie vadinami šokliavoriais.
„Man jie labiausiai patinka – tokie fofogeniški, ne taip, kaip visi vorai ar vabalai, kurie tiesiog paprastai rėplioja ir tiek. O šokliavoris atrodo protingas. Jis žvalgosi, akytes varto, sukinėja galvytę. Jo dydis – apie 5 milimetrai. Pačių šokliavorių yra 4 tūkst. rūšių, o Lietuvoje – apie 40, bent jau taip rašoma. Šiaip juos sunku rasti, turi būti šilta diena, jie medžioja ir yra baikštūs“, – pasakoja gamtą ir visus gyvūnus vertinantis fotografas.
Beje, jis taip pat prisiminė, kad kartą vieną šokliavorį parsinešė namo, vėliau atvėrė dėžutę, kuriame jis buvo, ir pamatė, kad ten pilna voriukų.
„Daugiau tos dėžutės kambaryje nebedariau, nes voriukų ten buvo šimtai. Tada nuvežiau tą vorienę su visais voriukais ten, kur radau ir fotografavau gamtoje“, – sako jis.
Tačiau L.Toleikis mėgsta fotografuoti ne tik mažus padarėlius, jo nuotraukose – įvairiausi gyvūnai: ir ožkos, ir vištos, ir katinai, ir žiurkė...
„Pavyzdžiui, fotografavau katinus. Buvau iš darbo parsinešęs gabalą organinio stiklo, galvoju – stiklas yra, trikojai yra, foną juodą turiu, katiną namuose irgi turiu, – atsimena jis.
– Kai nufotografavau savo katiną, pradėjau klausinėtų draugų, po to pasiskolinau ir jų katinus. Sakau, norite, aš tuos katinus nufotografuosiu? Bus ir jums nuotrauka, ir man.“
Visgi, iš pažiūros viskas gali pasirodyti gana paprasta, tačiau klaipėdietis sako, kad taip nėra.
„Kad ir katinų fotografavimo atveju – reikia pasidaryti tokią mini studiją, na, ne tokią jau mini. Bute, kuriame pilna baldų reikia ištempti foną ir stalą ant kažko įveržti, o apačioje – fotoaparatai uždangstyti juoda medžiaga, nes kitaip viskas ant stiklo atsispindi. Viską sustatyti užtrunka nemažai laiko“, – pabrėžia L.Toleikis.
Žinoma, klaipėdietis yra laimėjęs nemažai fotografijos konkursų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Daugiausiai – už makrofotografijos darbus.
L.Toleikio manymu, turbūt svarbiausias įvertinimas buvo iš fotografams gerai žinomo „35awards“ organizuojamo konkurso, kuriame tarptautinė komisija 2017 m. jo makrofotografijos nuotrauką išrinko tarp 20 geriausių pasaulyje.
Daugiau L.Toleikio fotografijų galite rasti čia.
