Nors ši bevizė programa galioja jau kuris laikas, nemaža dalis žmonių vis dar perka turizmo agentūrų organizuojamas keliones ir leidžiasi ne tik apžiūrėti kaimyninės šalies lopinėlio, bet ir pirkti pigios degtinės, cigarečių, ES šalyse draudžiamų baltarusiškų vaistų, nes į ekskursijos programą įeina ir sustojimas prekybos centre.
Aš pats mėgstu savarankiškas keliones, į kurias neretai ištempiu ir draugus. Kadangi jie mane užvertė panašaus plauko prašymais, neturėjau kito pasirinkimo. Nors pradžioje spyriojausi. Sakiau: „Nepykite, bet šiais reikalais neužsiimsiu. Neketinu gaišti laiko prekybos centruose, nes jų tiesiog nemėgstu ir visiškai neturiu kantrybės ieškoti daiktų ne todėl, kad jie realiai reikalingi, o todėl, kad pigesni. Į Lenkiją niekad nesu važiavęs apsipirkti, neketinu to daryti ir Baltarusijoje.“
Tačiau, kaip ir sakiau, agentūrų organizuojamomis ekskursijomis niekada nesižavėjau. Kelionėse mėgstu būti nepriklausomas, o ir šių ekskursijų programa Baltarusijoje pasirodė man per daug apkrauta. Dauguma jų siūlo tik dienos trukmės kelionę.
Todėl galiausiai su draugų kompanija nusprendėme keliauti savo automobiliu ir kelionės planą susidėlioti pagal savo poreikius.
Vis dėlto kontaktuoti su kelionių agentūromis teko, nes jos organizuoja leidimus vykti į bevizio režimo teritoriją. Leidimai kainuoja 10 eurų ir yra išduodami per vieną darbo dieną. Viskas nesudėtingai sutvarkoma elektroniniu paštu. Gauni patvirtinimą – sėdi į automobilį ir judi į Baltarusiją.
Įvažiuoti į šalį galima tik per Raigardo kelio postą, esantį šalia Druskininkų. Ir reikia atidžiai žiūrėti, kad Baltarusijoje neišvažiuotum iš bevizės teritorijos ribų. Priešingu atveju turėsite didelių problemų.
Pasienyje sugaišome apie valandą ir netrukus judėjome Gardino link. Iš esmės per daug judėti net ir nėra kur. Gardinas nuo sienos nutolęs maždaug 30 kilometrų. Taigi, dar pusvalandis ir mūsų trumpa kelionė į užsienį baigėsi.
Vairuoti nesudėtinga, todėl nelabai suprantu bijančių į Baltarusiją važiuoti automobiliu. Gal taip yra dėl anksčiau girdėtų siaubo istorijų, kai baltarusių pasieniečiai konfiskuodavo lietuvių automobilius. Tokių įvykių jau senokai negirdėjau. Be to, nesu toks tikras, ar tie lietuviai buvo „balti ir pūkuoti“. Šiaip sau niekas automobilių neatiminėja. Bent jau iš mūsų neatėmė ir net neįžvelgiau ženklų, kad mąstytų apie tai.
Tai koks tas Gardinas?
Tik atvažiavę miesto centre radome nemokamą stovėjimo aikštelę. Apsidžiaugę radiniu pamatėme, kad ne mes vieni tokie gudruoliai. Čia jau stovėjo keturi turistiniai autobusai – trys lietuvių ir vienas lenkų. Sakyčiau, miestiečiams pats laikas mokytis lietuviškai, nes lietuviai yra pagrindiniai miesto svečiai. (Beje, kai kurios miesto kavinės turistus jau vilioja lietuviškai).
Jei pamatysite Gardino mieste dideles turistų grupes – jos greičiausiai bus lietuvių. Bet galiu paguosti, kad jos greit išnyks, nes „vienos dienos ekskursantai“ susipakuos į savo autobusus ir pajudės namo. Ir daug praras, nes negalės ramiai praleisti vakaro vienoje iš Gardino senamiesčio kavinių gurkšnodami kokteilį ir besimėgaujantys vakarėjančiu miestu. Iš patirties pasakysiu – geriau į Gardiną vykti su nakvyne.
Nepaisant to, kur jūsų nakvynė, galite vaišintis alkoholiu per daug nesijaudindami, kad bus brangu grįžti namo – taksi Gardine pigus. Mes išsinuomojome erdvų butą miesto pakraštyje, nuo kurio iki centro reikėjo važiuoti dešimt minučių. Para dviejų miegamųjų ir svetainės bute gyvenamajame Gardino rajone kainavo 34 eurus.
Gardine saugu. Vaikštant neteko pajusti net mažiausio pavojaus užuomazgų. Šeštadienio vakare Gardino centras yra ramutėlis ir tingus. Ne man vienam susidarė įspūdis, kad pagrindinėje senamiesčio pėsčiųjų gatvėje – Sovetskaja – žmonės tiesiog vaikštinėja, o ne ieško vietų pasilinksminti.
Jie tiesiog pasivaikšto ir eina namo. Keista kažkaip: miestas didesnis už Kauną, bet judesio šeštadienio vakare čia gerokai mažiau. Keletas barų dirba iki 2 valandos nakties, tačiau dauguma darbus baigia 23 valandą. Gal čia jiems Lukašenka taip liepia?
Antraštės teiginys gal ir yra kiek padiktuotas emocijų, bet nėra beprasmiškas. Esu daug keliavęs Baltarusijoje ir būtent Gardinas buvo vieta, panašiausia į namus.
Žinoma, visi posovietiniai miestai yra panašūs savo gyvenamaisiais rajonais, bet Gardine lietuviška dvasia net plevena ore. Jei ne svetima kalba, galėtum susipainioti, kur esi.
Žinoma, visi posovietiniai miestai yra panašūs savo gyvenamaisiais rajonais, bet Gardine lietuviška dvasia net plevena ore. Jei ne svetima kalba, galėtum susipainioti, kur esi.
Ne veltui Lietuvos Vyriausybė 1919 m. prie Vilniaus artėjant bolševikams, tarp Gardino ir Kauno rinkosi, kuris miestas taps Lietuvos laikinąja sostine.
Gali būti, kad Gardinas yra mažiausiai rusiškas miestas Baltarusijoje, nes čia gyvena gana didelė lenkų populiacija.
Lankantis Gardine anksčiau, susidariau įspūdį, kad miestas yra veidu atsigręžęs į Nemuną. Pamenu, tada plaukiojo garlaivis, žmonės maudėsi, prieplaukoje grojo muzika, „konvejeriu“ važiavo vestuvininkai ir visur buvo judesys. Labai tuo susižavėjau ir kritikavau nuo savo upių nusigręžusius Lietuvos miestus.
Su džiugesiu ir šįkart laukiau tokių pat įspūdžių, bet likau sutrikęs. Pamačiau netvarkytas pakrantes, aptrupėjusius krantinės šaligatvius, be gyvybės stovintį garlaivį ir surūdijusią prieplauką. Vieninteliai miestiečiai, leidžiantys laiką prie Nemuno, buvo keli snūduriuojantys žvejai. Nežinau, kas pasikeitė, bet panašu, kad miestas su upe susipyko.
Tačiau visa kita yra visai neblogai. Centrinė miesto dalis yra pavyzdingai sutvarkyta. Be to, ji labai turtinga istoriškai. Čia stovi kelių religijų bažnyčios ir kiti su Lietuva glaudžiai susiję istoriniai pastatai, kuriuos apeiti galima gana greitai, nes centras yra kompaktiškas.
Čia yra ir zoologijos sodas. Jis nedidelis, bet gražiai sutvarkytas ir turtingas gyvūnų įvairove. Jie tik labai sugrūsti vienas prie kito, bet ką jau darysi.
Norintiems pažiūrėti į miestą iš aukščiau siūlau užlipti ant Gardino pilių kalno. Nuo jo atsiveria Nemunas ir miestas. Tik lietuviškai kalbėkite atsargiai, nes tai pirmoji vieta, į kurią vedamos gausios lietuvių ekskursantų grupės.
Pavalgyti vietų mieste apstu. Mes bandėme baltarusišką virtuvę, kuri yra labai panaši į lietuvišką, nes dauguma patiekalų – iš bulvių. Beveik kiekviename restorane rasite ir cepelinų. Besiaiškinant dėl nacionalinių patiekalų kilmės su vietiniais pasiekėme kompromisinį susitarimą, kad cepelinai tegul bus lietuviškas maistas, bet bulvinių blynų metrikos jie niekam neatiduos.
Iš kai kurių draugų Lietuvoje vis išgirsdavau teiginių, kad maistas Baltarusijoje yra labai natūralus. Esą ledai čia gaminami iš „tikro“ pieno, o ne iš miltelių, kaip pas mus.
Iš kai kurių draugų Lietuvoje vis išgirsdavau teiginių, kad maistas Baltarusijoje yra labai natūralus.
Esą ledai čia gaminami iš „tikro“ pieno, o ne iš miltelių, kaip pas mus. Valgiau aš tuos „tikrus“ ledus, „tikras“ „bulves“, gėriau „tikrą“ alų, bet nepajaučiau jokio skirtumo. Sakau, gal ir Baltarusijoje jau pradėjo naudoti miltelius?
Mano patarimas norintiems nuvykti į Gardiną – nuvykite, jis tikrai vertas dėmesio. Galite dienai, galite dviem ar kiek tik norite, tačiau per daug nedelskite: bevizio režimo programa galioja tik iki 2017 metų pabaigos. O vėliau jau neaišku, ar bus pratęsta.
