Išskirtiniai koldūnai
Pamenu, kaip visai maža pyplė su mama gamindavau koldūnus – arbatos puodeliu tešloje spaudi delno dydžio blynus, krauni įdarą, tada bandai sulipinti kraštus. Man sekdavosi gal 7 kartus lėčiau nei mamai, kuriai dar reikėdavo ir „pereiti“ mano (bandytus) pagaminti. Labiausiai iš šitų gamybos procesų atmintyje įstrigusios tos greitos mamos rankos, kurios tik viens-du ir aklinai užtaisydavo varškę, mėsą ar mėlynes tešloje.
„Viduklės koldūninėje“ vienam piršto galo dydžio koldūnui susukti neprireikia ištarti nė „viens“. Įamžinti procesą norėję fotografai darbuotojos vienas per kitą prašė – lėčiau, lėčiau, dar lėčiau!
„Mūsų viena moteris yra robotas, – juokėsi prieš daugiau nei penkerius metus atidarytos „Viduklės koldūninės“ savininkė Karolina Marija Grabinskienė. – Būna, kad per dieną ji padaro 10–15 kilogramų.“
Mažulyčiai koldūniukai, įgavę vos ne legendos statusą, nuo kitų įprastų skiriasi savo dydžiu – juos net valgyti įduodamas ne įprasto dydžio šaukštas, o nedidelis arbatinis šaukštelis.
Labai svarbu ir tai, kad koldūnai yra rankų darbo. „Dabar turime kočiojimo-minkymo aparatą, kad nereikėtų to daryti rankomis. Bet pirmais dvejais metasi viską apskritai – nuo pat minkymo – rankomis darėm. Pats raitymas ir dabar vyksta rankomis“, – apie gamybos procesą pasakojo K.M.Grabinskienė.
Maloniai nustebins ir kaina. Didelė porcija Viduklės koldūnų su kiauliena kainuoja 3,7 Eur, su paukštiena ar varške – 4 Eur. Rinktis didelę ar mažą? „Yra, kas didelę suvalgo, yra, kam ji stipriai per didelė – todėl turim ir mažesnio dydžio porcijas. Bet yra buvę, kas užsisako dvigubą didelę ir ją suvalgo“, – juokėsi vidukliškė.
Tremtinės parvežtas receptas, virtęs legenda
Netradicinio dydžio koldūnų receptas buvo parsivežtas iš Sibiro. Iš tremties ten grįžusi virėja Elytė Pylipienė kartu su Danute Zaikauskiene juos kiek patobulino ir pradėjo gaminti valgykloje Viduklėje. Greitai jie įgijo kone legendos statusą.
Išskirtinių šio miestelio koldūnų yra ragavę ne tik tūkstančiai net ir ilgų anksčiau būdavusių eilių nepabijoję eiliniai keliautojai, bet ir tuometinės įžymybės – sportininkai, politikai. „Šnekėdavo, kad ir Sabonis ten stodavo. Dėl to ji ir buvo labai garsi ir eilės buvo didžiulės. Man pasakodavo, kad žmonės už stiklo žiūrėdavo, laukdavo, kada jiems pagamins koldūnus“, – kalbėjo K.M.Grabinskienė.
26-erių K.M.Grabinskienė autentiškoje Viduklės valgykloje jų jau nėra ragavusi, tačiau pirmaisiais metais pas ją dirbo viena moteris, kuri buvo dirbusi toje senojoje koldūninėje. „Dabar ji jau pensijoje – paleidome ją į poilsį, o receptūrą perėmėme ir sėkmingai gaminame“, – sakė koldūninės savininkė.
Populiariausi koldūnai, žinoma, su kiauliena. „Jie ir yra tradiciniai. Anksčiau niekas negamino su paukštiena ar varške. Mes tiesiog tai paįvairinimui padarėme, nes daug užsuka ir vegetarų, prašo, kad pasiūlytume kažką“, – aiškino vidukliškė.
Pagrindiniai koldūninės lankytojai – poilsiautojai. „Kas vyksta keliu Vilnius–Palanga, tai mes esame tarpinė stotelė. Dėl to mes ir dirbame tik šiltuoju sezonu“, – sakė K.M.Grabinskienė.
„Viduklės koldūninė“ dirba nuo balandžio iki rugsėjo vidurio, dabar ji jau uždaryta žiemai. Tačiau paragauti išskirtinių koldūnų šiemet dar bus galimybė. Koldūninė atsidarys likus savaitei iki lapkričio 1-osios.
„Kadangi čia kapinės, užsuka labai daug žmonių, jie labai prašo. Savaitėlę dar padirbam ir tada jau užsidarom iki pavasario“, – apie kasmetę tradiciją sakė savininkė.
Viduklės legendos suvilioti
Viduklės legenda siekia daug dešimtmečių, tačiau dar ne taip seniai pačioje Viduklėje nebuvo kur jų paragauti – tai ir paskatino K.M.Grabinskienę imtis naujo verslo.
2012 m. miestelio seniūnija sugalvojo surengti koldūnų šventę. „Buvo nemaža reklama, ji tikrai sutraukė nemažai žmonių. Po tos šventės visi važiuoja į miestelį ir ieško tų koldūnų – o jų nėra“, – pasakojo moteris, kuri tuo metu Viduklėje turėjo savo maisto prekių parduotuvę.
„Daug kas sustodavo parduotuvėje ir klausdavo, kur čia yra koldūninė. Sakydavau – nėra čia jos. Na ir tada man tokia mintis išsirutuliojo, kad reikia – reikia atgaivinti. Atgaivinom, ir visai sėkmingai“, – pasakojo šiemet penkerių metų sukaktį minėjusios koldūninės savininkė.
O sezono metu dažnai nedidelėje koldūninėje vos spėjama suktis. Dėl to net nebūna kada jų prigaminti tiek, kad užšaldytų ir pardavinėtų išsivežimui. „Dažniausiai sezono metu ką pasigaminame, iš karto ir išporcijuojame. Nelieka, ką užsišaldyti“, – pripažino ji.
K.M.Grabinskienė ne tik vadovauja – esant reikalui ir pati stoja jų gaminti, padeda, kai virtuvėje pritrūksta rankų. Žinoma, ir pati juos mėgsta bei valgo.
„Ypač mano sūnui jie labai patinka. Nors jam 3 metai, bet galėtų didelę porciją suvalgyti, – juokėsi ji. – Didžiausi vertinimai – jeigu jau vaikai valgo...“
Žurnalistų turą po Žemaitiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
