Originalios Indijos mažėja
Pasiturinčių ir prakutusių jaunuolių bare šveičiant užkandžius, kai ausį rėžia visai ne naivios ir skambios Bolivudo melodijos, o įkyrusis „Despacito“, Indijos irgi nėra. Jos galima aptikti tik aštraus burgerio skonyje, nors mėsa išvis nesiderina su aukštomis kastomis.
Maisto kainos ne tokios jau ir indiškos, apie kokias užsisvaigę prie gatvės lęšių putrų ir dizenterijos įpratę kuprinėtojai. Geruose, vietinių pamėgtuose restoranuose jos dar didesnės nei Londone ar net Vilniuje.
Elgetiški pinigai ir estetiška pastogė – taip pat nesuderinama. Delio pakraščiuose, kaip bet kokių galingų pasaulio miestų paribiuose, nakvynė pigesnė, bet centre kainos – normalios. Apsistoti hostelyje – nei brangiau, nei pigiau nei bet kur kitur Azijoje (nuo kelių iki keliolikos eurų asmeniui), o ekonominės klasės viešbutyje – gali pasirodyti ir neadekvačiai brangu, jei jo kainos ir kokybės „svarstykles“ Indijoje imčiau lyginti su apgyvendinimo paslaugomis ir už juos prašomomis sumomis aplinkinėse šalyse.
Naujojo Delio centre už 30-40 eurų priklauso dvivietė pavargusi gūžta su visais patogumais, tarp jų – triukšmingai ūžiančiu oro kondicionieriumi, aprūdijusia kriaukle, minišaldytuvu su išklerusiomis durimis ir langu į uždarą koridorių.
Tik transporto paslaugos Delyje vis dar indiškai pigios. Kai išseko grynųjų atsargos, o kaip tik tuo metu SEB bankas, iš anksto neperspėjęs ir nesusisiekęs su manimi, užblokavo mano abi korteles esą saugumo sumetimais, mane išgelbėjo piniginės dugne rasta užsilikusi vieno euro moneta – už tokį atlygį vėlų penktadienio vakarą tuktuko vairuotojas sutiko mane nuvežti į pasimatymą su draugais.
Delyje ieškoti nesuglobalėjusios, nesumodernėjusios, tiksliau, išskirtinės Indijos, kokios daugiau nėra niekur kitur šioje Žemėje, nė Rytuose, – vis sunkiau. Gatvėse Azijos šen ten dar įmanoma atsiplėšti, bet reikia žymiai daugiau pastangų nei anksčiau, nes Indijos megapoliai sparčiai keičiasi: karvės kelio jau masiškai nepastoja, gyvačių kerėtojai ir fakyrai apvaikyti, o šimtamečiai jogai, stovintys babos ir astrologai ant kiekvieno kampo nesimėto.
Šventyklos lieka kone vieninteliu įėjimu į uždarą mikropasaulį, kuriame lankosi ryškūs socialiniai personažai, puoselėjantys nenusakomo amžiaus – ir šimtų, ir tūkstančių metų senumo – papročius, simbolius ir ženklus.
Tarp dievų – ir drambliagalvis
Indijoje vyrauja hinduizmas. Būtent iš šios archainės religijos pasklido sielų persikūnijimo idėja. Apie karmą ir metempsichozę jau aiškinama Vedų komentaruose – Upanišadose, kurių pirmosios parašytos keli šimtmečiai iki mūsų eros.
Su hinduizmu siejama ir itin žemiška indų egzistencijos dalis – vietos visuomenę perskėlusi ir smulkiai suskirsčiusi kastų sistema. Dabar žmonių susirūšiavimas pagal luomus įstatymiškai neturi galios ir niekam negali kliudyti siekti išsilavinimo, karjeros ir kurti šeimą. Vis dėlto varnų jėga – stipresnė už modernią valstybės politiką: vis dar išsprogsta dramatiškos Romeo ir Džuljetų istorijos, kai tėvai neleidžia atžaloms tęsti draugystės dėl kastos neatitikimų, arba kai darbdaviai atsisako solidesnėms pareigoms paskirti žmogų tik todėl, kad jam dėl paveldėtos socialinės padėties nederėtų lipti aukščiau. Bet tai jau – atskira tema.
Dar daugiau painiavos – mistinėje plotmėje. Hinduizmas toks dosnus dievų, deivių, dievybių bei kitų mitinių veikėjų, kad visus juos būtų ir sunku suskaičiuoti. Tai klampus, į mitų sūkurius patekęs filosofijos, tikėjimų bei kultų gumulas. Tačiau jis nėra padrikas ar chaotiškas, o vadovaujasi senaisiais raštais, griežtomis apeigų tradicijomis bei savita struktūra.
Pagrindiniai kulto objektai, kuriems skirtos šventyklos, atnašaujama ir lenkiamasi, priklauso nuo hinduizmo srovės, filosofinės mokyklos bei sektos. Pavyzdžiui, šaivizmas – bene seniausia hinduizmo šaka. Jos pasekėjai – itin asketiški, garbina vieną iš Trimurti – pagrindinių trijų dievybių – Šivą. Šaktistai daugiausia lenkiasi deivei Šakti. Smartizmo išpažinėjai – palyginti atviri, pripažįsta daugybę dievybių, tarp jų – ir saulės dievą Surją, ir drambliagalvį Ganešą, ir Brahmano apraiškas.
Vaišijai, kurių Indijoje daugiausia, garbina Višnų ir jo avatarus, perismelkia bhakti – meilės Dievui idėja. Ją nusičiupo ir krikščioniškajam mąstymui pritaikytas, tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje įkurtas Krišnos sąmonės judėjimas, kurio pasekėjų esti ir Lietuvoje. Tačiau Vakarų krišnaitų praktikos bei jų interpretacijos atitolusios nuo originaliųjų.
Kad ir į kokią hindų šventyklą, net visai mažą, kuklią ir be architektūrinių įmantrybių, atvestų smilkalų vilnys ar garsai, ten visada bus tiršta veiksmo ir nebuitiško, negatvinio gyvenimo. Pati ekspresyviausia vietinių apeiga, atliekama prie niekada negesinamos, specialiai palaikomos ugnies, – pūdža. Jai vadovauja šventikas brahmanas arba vadinamasis pudžaris.
Simboliški ir maldininkų judesiai. Antai kiekvienas, įeidamas į salę, suskambina varpu – taip žmonės dievybei praneša, kad pasisvečiuos. Tačiau po, iš pirmo įspūdžio, primityviais ritualų taisyklių paaiškinimais Rytuose visada slypi jų praktinė prasmė. Pavyzdžiui, natūralūs, gyvi garsai, tokie kaip varpo tilindžiavimas ar monotoniškai skambančios giesmės, atpalaiduoja, nuteikia meditacijai, gali padėti panirti į lengvą transo būseną. Ne šiaip sau sugalvota ir pagerbti dievus su jais susitinkant basomis – taip labiau palaikoma švara patalpose, kurias per dieną trypia šimtai ar tūkstančiai maldininkų.
Islamo tviskesys ir terorizmo rėžiai
Nemenka Indijos gyventojų dalis, t. y. apie 14 proc., arba per 170 milijonų, yra musulmonai. Islamas šioje Azijos pusėje ėmė plisti XIII a., o ypač išryškėjo ir didelę įtaką vietos gyvenimui darė paskutinės dinastijos – Mogolų valdymo metu.
Jie ateities kartoms paliko įstabų meną ir įspūdingas mečetes. Štai Šachas Džahanas nepasikuklino ir sostinės dalyje, dabar vadinamoje Senuoju Deliu, XVII a. iš raudonojo smiltainio ir baltojo marmuro pastatė itin brangią ir prabangią Masjid-i Jahān-Numā – vieną didžiausių mečečių visoje Indijoje.
Kadangi Delio gatvėse hindai su musulmonais šiaip sau nesistumdo, o skirtingi maldos namai stūkso per kelis šimtus metrų vieni nuo kitų ir nė nešnairuoja vieni į kitus, iš pirmo žvilgsnio Indija atrodo kaip skirtingų religijų ir tikėjimų sugyvenimo pavyzdys. Juk po viena saule išsitenka tokia daugybė dievų – ir atneštų vienatinių, ir ištisi vietiniai panteonai.
Tačiau žiežirbos tarp hindų ir musulmonų visada šokinėjo. Nesutarimus tarp skirtingų religinių grupių dar ir specialiai aštrino „skaldyk ir valdyk“ ideologija svetimus regionus kontroliavę anglosaksų kolonistai. Vienas didžiausių jų „nuopelnų“ Pietų Azijai – tai dirbtinis Pakistano atskyrimas nuo Indijos. Po jo Pakistanas XX a. vidury tapo grynai islamiška šalimi, kurioje hindai buvo nepageidaujami. Vyko ne tik didieji Indijos gyventojų persikraustymai, bet ir kruvini konfliktai, kuriuos savaip naudojo ir politinės jėgos.
Paskui juos velkasi tarp religinių grupių fanatikų įsiplieskiantys neramumai. Plika statistika rodo, kad per pastaruosius tris dešimtmečius teroro aktų Indijos miestuose daugėja: bomba sprogsta tai autobuse, tai traukinyje, tai hindų šventykloje, tai krikščionių bažnyčioje ar musulmonų mečetėje. Todėl dabar, norint patekti į didelį viešbutį, prekybos centrą ar stambią šventovę, paprastai reikia įveikti oro uostą primenantį asmeninių daiktų patikros punktą.
Delyje gyventojai atvirai nesiskaldo, tačiau esti ir tarsi nuo miesto atsiskyręs musulmonų kvartalas, į kurį kitatikiams verčiau kojos nekelti – panašiai kaip Jungtinės Valstijose baltiesiems geriau nelįsti į juodaodžių „getus“. Bet Indijos teroristų židiniai įsikūrę, manoma, visai ne sostinėje, o viename vaizdingiausių šalies regionų – Kašmyre.
Tad paralelinei religinės įvairovės idilės realybei egzistuoja ir kita realybė – kur tvyro daugiau įtampos ir pagrįstos paranojos.
Nuogi šventieji vabalų nekliudo
Šalyje, kur žmonių gyvenimus griežtai reguliuoja ir rūšiuoja prietarai, ritualai bei socialiniai tabu, esti vyrų, kurie ne tik gali, bet ir privalo viešumoje vaikščioti visiškai nuogi! Tai – džainai, Digambaros sektos vienuoliai. Jų pavadinimas dažniausiai verčiamas taip – „apsitaisę erdve“. Drabužių jie nedėvi, kad, maža ką, aplink skraidantiems vabzdžiams nekiltų pavojus apsiaustus kliudyti ir susižeisti.
Asketiškieji digambaros siekia ne tik kūno, bet ir sielos bei sąmonės nuogumo – visiško tyrumo ir skaidrumo. Jie nepripažįsta kastų, bet tiki, kad tik stipriosios lyties atstovai geba pasiekti mokšą – išsilaisvinimą iš kančios kupino mirčių bei atgimimų rato.
Svetambarų pažiūros – liberalesnės. Jie pripažįsta, jog ir moterys turi galimybių išsivaduoti iš samsaros. Šios sektos vienuolius iš žmonių minios lengva atskirti dėl jų baltų apdarų. Eidami gatve, jie paprastai šepečiu šluoja žemės paviršių arba stuksena lazda į grindinį – kad visi vabalėliai spėtų išsilakstyti. Burną džainų vienuoliai dažniausiai užsidengia, kad irgi jokia muselė per savo aplaidumą šiukštu ten nepatektų.
Džainų pasauliečiai gyvena įprastesnį gyvenimą, tačiau ir jiems primesta nemažai privalomų priesaikų bei apribojimų, tarp jų – galima tik vegetarinė mityba, pasižadėjimas neskriausti jokios, nė mažiausios, būtybės. Šios nesmurtinės nuostatos, atjauta visiems gyviems sutvėrimams, kančios suvokimas džainizmą sieja su irgi iš tos pačios šramaninės tradicijos bei to paties – Biharo regiono kilusiu budizmu, o hinduizmo įtaką primena tikėjimas sielų persikūnijimu. Tie, kas įveikia karmos dėsnį ir ištrūksta iš samsaros rato, tampa džinomis – nugalėtojais.
Budistų didysis mokytojas yra Buda, džainų – greičiausiai Sidhartos Gautamos amžininkas, filosofas Vardhamana Mahavira, žymiausias Džina. Tačiau budizmas ir džainizmas nuėjo skirtingais keliais, jų sklaidos bei išsišakojimo istorijos – visiškai kitokios. Didelius šių mokymų skirtumus liudija vien jau visiškai kitokia šventyklų bei vienuolynų aplinka. Be to, džainai, kitaip nei hindai ir budistai, garbina ne dievybes, ne asmenis, o vadinamąsias tirthankaras bei kitas išsilaisvinimą pasiekusias sielas.
Garsiausia ir seniausia džainų digambarų šventykla – Lal Mandiras stūkso istoriniame sostinės centre – prie pat Senojo Delio srities, o korėtieji raudoni šventyklos bokštai jau matosi iš Raudonojo forto pusės.
Tyla po betoniniu lotosu
Delyje esti šventovių, į kurias indai skuba ne ritualų atlikti, o kaip turistai – pasigrožėti architektūros egzotika. Viena jų – tai bahajų Lotoso šventykla. Milžiniškas neprasiskleidusios gėlės pavidalo kupolas gaubia vėsią patalpą. Ji nė kiek neprimena apkrautos rytietiškos dievų buveinės, o veikiau panaši į minimalistinę, bedvasę renginių salę.
XIX a. Persijoje susiformavęs bahajų judėjimas apeliuoja į visų didžiųjų pasaulio religijų ir pranašų vienybę, tačiau apeigų ir sakralių atributų šykšti, telkiasi tik į meilę Dievui ir maldas. Todėl gali atrodyti, kad Lotoso šventykloje, kuri plyname žaliame lauke išdygo tik 1986 m., lyg ir nieko nevyksta, juolab kad lankytojai privalo laikytis visiškos rimties ir tylos.
Šiai būsenai pasiekti reikalinga kantrybė ir ne vienas butelis šalto mineralinio vandens. O jei dar savaitgalis, tai laukiančiųjų juosta nutįsta ir porą kilometrų už šventyklos teritorijos vartų. Sekmadienį prie jų ugniaspalvių moterų sariais banguojančioje ir įžūlių vyrų žvilgsnių sekamoje eilėje teko pratrypčioti pusantros valandos. Erdvioje, plačioje šventyklos teritorijoje po atviru dangumi šimtų žmonių būriai prasisklaido, ir judėjimas lotoso žiedo formos pastato link tampa lengvesnis. Tai – kaip pasivaikščiojimas po didžiulį parką.
Tačiau juo indiškų išskirtinumų paieškos nesibaigia. Atskirai papasakosiu apie charakteringus Indijos gyventojus – sihkus.
