Apie ilgą ir įdomią Gdansko istoriją rašoma internete, knygose ir turistų vadovuose, ją kartoja turistus lydintys gidai. Tačiau atvykus į šį miestą neįmanoma paprasčiausiai nepajusti šio miesto dvasios. Gal kalta Baltijos jūra su Gdansko įlanka ir nuo jos pučiantys šaltoki vėjai? O gal tai tikrai toji laisvės dvasia, kuria šis miestas pagrįstai didžiuojasi?
Turtingas miestas
Kažkada priklausęs vokiečiams, vėliau Dviejų Tautų respublikai, po padalijimo 1793 metais vėl atitekęs Prūsijai. Kad ir kam miestas priklausė, visada buvo turtingas ir savo turtais vertė jam lenktis visus valdovus.
Po I-ojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį (1919 m.) miestas įgavo laisvojo miesto statusą, jį valdė Tautų lyga. Tuo metu mieste gyveno gerokai daugiau vokiečių nei lenkų.
Dabar vokiečiai čia – turistai, jų plūsta minios. Tačiau bent kartą apsilankius šiame mieste lengva patikėti, kad į Gdanską juos traukia ne tik sentimentai, bet ir gražus, senus pastatus išlaikęs miestas.
Pėsčiomis keliauja balandžiai
Pagrindinė miesto gatvė – Karališkasis kelias, kuriuo kažkada per karališkuosius vartus į miestą įžengdavo monarchai. Šiuo metu tai Ilgoji (Dluga) gatvė, pėsčiųjų zona su parduotuvėlėmis, restoranais, kavinėmis, miesto Rotuše, įspūdingu fontanu. Visi namai susilietę sienomis, kažkada kiekvienas iš jų priklausė vis kitai turtingai miesto šeimai, kuri stengėsi išsiskirti prabanga ir kuo įspūdingiau išpuošti savo namo fasadą.
Vaikštant šia gatve sutiksite daug žmonių. Tačiau vienas iš jų – išties išskirtinis. Senyvo amžiaus vyras ramiai ir lėtai eina gatve, o paskui jį grindiniu seka didžiulis pulkas balandžių. Jie taip pat eina ramiai, neskrenda, nesipeša. Tiesiog seka, nes tai jų ritualas. Vyras, palaidojęs žmoną, užauginęs vaikus šiame mieste, keliauja į turgų, ten perka kruopas, dėl kurių ir turi tiek ištikimų draugų.
Lygiagrečiai einančios mažesnės gatvelės – ne mažiau įspūdingos. Štai viena iki šiol vadinama Nuotakų gatve, nes čia verandose prie namų sėdėdavo jaunos merginos ir dairydavosi į jaunikius gatvėje. Verandos tebėra, daugelyje jų net prisėsti galima, kadangi pastatuose įsikūrė kavinukės, tik jau niekas paslapčia į jaunikius nebesidairo.
Kalėdinės puošmenos – subtilios
Kalėdos į Gdanską žygiuoja papuoštu miestu – subtiliai, neperkrautai. Pagrindinė eglė prie miesto rotušės natūrali, plati ir sodriai žalia. Virš gatvės iškabinti papuošimai taip pat akies nerėžia, kaip ir už Karališkųjų vartų įsikūrusi mugė – su tradiciniais skanėstais, suvenyrais, papuošalais, spalvinga karusele.
-iausias Sopotas
Keli kilometrai – ir atsiduri Sopote. Kaip mėgsta sakyti patys Sopoto gyventojai – pas juos viskas yra -iausia. Butai čia brangiausi visoje Lenkijoje – brangesni net nei pačioje sostinėje Varšuvoje. Be to, čia gyvena geriausią išsilavinimą turintys, daug pasiekę lenkai. Kodėl? Nes gyventi čia yra išties labai brangu. Tarkim, buto naujai pastatytame name kv.m kaina yra apie 4,5 tūkst. eurų. Ir nieko tai nestebina.
Pajūris – puikiai sutvarkytas. Paplūdimiai – balto smėlio, ilgiausias molas laukia norinčiųjų nužingsniuoti net per 500 metrų tolyn į jūrą. Keliolika metrų nuo jūros pristatyta mažų kavinukių, siūlančių (tiesa, tik sezono metu) ledus, kavą, gaiviuosius gėrimus, žuvies patiekalus. Dar kiek toliau – prabangūs viešbučiai, gydyklos, sanatorijos, restoranai. Per jų langus ne tik išgirsi bangų mūšą, bet ir ją pamatysi.
Staiga išaugusi Gdynė
Važiuojant ilgąja visus tris miestus jungiančia gatve vėl tik kelio ženklas įspėja – tai jau Gdynė. Jaukus, apie 250 tūkst. gyventojų turintis miestas garsus savo uostais. Tarpukariu būtent Gdynė buvo vieninteliai Lenkijos vartai į jūrą, tad šis jaunas miestas augo ir plėtėsi „amerikietiškais tempais“, kaip šiandien sakoma šiame mieste.
Buvusi maža žvejų gyvenvietė su tūkstančiu gyventojų augo lyg ant mielių. Jau 1934 metais Gdynė tapo vienu svarbiausių Rytų Europos uostų, o prieš Antrąjį pasaulinį karą 1939 metais mieste gyveno 120 tūkst. žmonių.
Norinčiųjų Gdynę statyti 1920 metais atsirado tūkstančiai, jie čia plaukė iš visos Lenkijos ir dirbo negailėdami savęs, neretai tiesiog vedami entuziazmo. Tokiu būdu Lenkija gavo vartus į jūrą ir galėjo čia ilsėtis. Juk tuo metu visoje Europoje buvo itin madinga atostogauti prie jūros.
Buvusi maža žvejų gyvenvietė su tūkstančiu gyventojų augo lyg ant mielių. Jau 1934 metais Gdynė tapo vienu svarbiausių Rytų Europos uostų, o prieš Antrąjį pasaulinį karą 1939 metais mieste gyveno 120 tūkst. žmonių.
Bet geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų išgirsti, skelbia liaudies patarlė. Iki Gdansko iš Vilniaus – apie 600 kilometrų. Tiesa, kelionė nėra lengva, turint omeny vingiuotus ir siaurus šio Lenkijos pakraščio kelius, bet pamatyti kaimyninės šalies pajūrio trimiestį tikrai verta. Kaip ir įkvėpti gaivaus laisve kvepiančio vėjo.
