Pilną Kirilo tekstą apie kelionę į Lietuvą rasite čia.
Nusprendėme su žmona nusibelsti į „Geiropą“ – pasižiūrėti, kaip ten jie baigia supūti. Kad tik suspėtume, nes dar ims ir supus bei išmirs, prispausti rusiškų sankcijų.
Atvykome į Vilnių. Saulutė šviečia, žmonės normaliais veidais, draugiški, mandagūs. Neįprasta. Įtartina. Matyt, nori kažkur mus įvilioti ir apiplėšti.
Vilnius labai gražus ir žalias miestas, pagal savo išsidėstymą labiau primenantis Lvovą, nei Rygą ar Taliną. Čia nėra griežtai apibrėžto senamiesčio. Centre daug skverų, na, ir, žinoma, kalvos, nuo kurių atsiveria puikūs vaizdai.
Savaitgaliais Vilniuje vyksta vaikštynės. Ne taip, kaip šį žodį supranta rusai. Aikštėse – scenos, šalia vyksta mugės, sporto varžybos, konkursai, vakare koncertai. Gedimino prospektas ir Rotušės aikštė – tai vilniečių linksmybių vietos.
Kuo iš esmės skiriasi Vilniaus ir Maskvos ar Sankt Peterburgo vaikštynės – tai, kad nėra girtuoklių ir policininkų. Per keletą pasivaikščiojimo po šventinį Vilnių valandų ir vienus, ir kitus mačiau vieną kartą.
Vienam per daug įkaušusiam jaunuoliui policininkas suteikė pagalbą. Taip, taip, aš nesuklydau – būtent suteikė pagalbą, o ne mušė ir įžeidinėjo.
Vienam per daug įkaušusiam jaunuoliui policininkas suteikė pagalbą. Taip, taip, aš nesuklydau – būtent suteikė pagalbą, o ne mušė ir įžeidinėjo.
Matyt, taip „gėjus policininkas“ vilioja savo aukas. Taigi, brangūs tautiečiai, negerkite Europoje, būkite budrūs ir vaikščiokite su savo rūškanomis fizionomijomis...
Atmosfera gatvėje nuostabi – visi šypsosi, linksminasi, geria alų. Alus čia įvairus, pradedant nuo gamyklinio iki privačių, mažų šeiminių alaus daryklėlių produkcijos. Čia pat gaminamas maistas, aplink daugybė patiekalų, užburiantys kvapai. Ne kitaip – tikrai nori įvilioti...
Paragavome keptų dešrelių su alumi. Sėdžiu, klausausi pats savęs. Ne, netraukia prie sodomijos. Dar išgėriau alaus, pasiklausiau pučiamųjų ansamblio – vis tiek netraukia. Negi meluoja „Pirmasis kanalas“?
Vakare pagrindinėje šventės aikštėje didelis užsienio roko grupių koncertas. Na štai, mąstau, čia jau tikrai prasidės nuodėmingasis ištvirkėlių šou... Persižegnojome ir nuėjome...
Ir vėl nė vieno policininko, jaunimas linksmas, girtų irgi nėra. Šiukšlių nėra. Sėdi tiesiai ant akmeninio grindinio. Ne, dėl to, kad nepajėgtų pasikelti „nuo keturių“, o todėl, kad neprispjaudyta ir nėra stiklo šukių.
Žodžiu, jokio dvasingumo. Po koncerto saliutas, ne prastesnis kaip gegužės 9-ąją. Tik be patoso ir isterijos. Ir niekas, beje, „aš – lietuvis“ nešaukė.
Yra Vilniuje Genocido aukų muziejus, pats didžiausias iš panašių, mano aplankytų. Įsikūręs buvusiame KGB pastate, rūsyje, kur buvo čekistų kalėjimas, galima susipažinti su kankinimo kameromis, sušaudymo kiemeliais ir kt. Daugelį ekspozicijų lydi interaktyvūs paaiškinimai. Štai kur dvasingumo ir veržlumo įvairovė.
Nuvažiavome į Kauną, kur mūsų laukė įprasti dvasingumo trūkumo išbandymai. Negana to, kad stotyje pas juos tualetas nemokamas, bet jis dar ir švarus, o visuomeninio transporto stotelėse kabo elektrinės švieslentės, kur minučių tikslumu pateikiama informacija apie vieną ar kitą maršrutą.
Negana to, kad stotyje pas juos tualetas nemokamas, bet jis dar ir švarus, o visuomeninio transporto stotelėse kabo elektrinės švieslentės, kur minučių tikslumu pateikiama informacija apie vieną ar kitą maršrutą.
Ir svarbiausia – sutampa. Tai yra, stovi ir žinai, kad tavo maršrutinis autobusas atvyks po 2 minučių.
Tu pasirengęs, susikaupęs, nėra kada melancholiškai mąstyti apie berželius ir tėvynės likimą. Siaubas, vienu žodžiu.
Tolimesnis mūsų kelias vedė į Kuršių neriją, į Juodkrantę. Mes, žinoma, prisikankinome nuo jų tvarkingų pušynų be berželių, kur šalia turistinių takų stovi tualetai ir šiukšliadėžės, o nepažįstami žmonės šypsosi ir sveikinasi.
Kitas mūsų maršruto punktas buvo Karaliaučius. Vos už kilometro nuo Nidos, kur pilna turistų, yra lietuvių pasienio punktas. Guvi lietuvė pasienietė surinko pasus, o mes nuėjome į „Duty free“. Kai grįžome į autobusą, mums pasus grąžino. Pasienio procedūra iš viso truko ne ilgiau nei 15 minučių.
Rusijos kontrolės punkte mūsų laukė keletas užkardų, kurios atsiverdavo tik suskaičiavus keleivius „pagal galvas“ ir patikrintus, ar visi turi pasus.
Galiausiai mes sustojome prie pastato, maždaug keturis kartus didesnio už lietuviškąjį analogą, ir mus su visais daiktais išginė pasų kontrolei. Du pasieniečiai dėjo atspaudus į pasus, dar du švietė lagaminus.
Rusijos kontrolės punkte mūsų laukė keletas užkardų, kurios atsiverdavo tik suskaičiavus keleivius „pagal galvas“ ir patikrintus, ar visi turi pasus.
Per tą laiką dar du su šunimi nuodugniai apžiūrėjo autobusą. Prieš įsodinimą visus vėl suskaičiavo. Išvažiuojant pasikartojo skaičiavimas ir tikrinimas, ar visi turi pasus.
Žodžiu, 45 minutės vietoj 15-os ir 9 žmonės su šunimi vietoje vieno žmogaus. Bet mes juk suprantame, kaip svarbu iš mūsų mokesčių maitinti šiuos dievo žmones.
Tai, kad mes tėvynėje, pajutome iškart: miškas apleistas, pakelės apaugusios, kelias prastas.
Prieš įvažiuojant į Zelenogradską dvasingumo buvo tiek daug, kad nuo purtymo pabiro ant sėdynių buvę daiktai, užtat mus pasitiko didžiulis plakatas: „Federalinės reikšmės kurortas“.
Karaliaučiuje yra nedidelė Europos oazė – Kanto sala. Nors teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Pskove tokia salelė žiūrisi organiškiau, nes šalia „europietiškų namukų“ nekyšo sovietiniai šaligatviai.
Visa kita – įprastas Rusijos provincijos miestas su baisiomis gatvėmis ir daugybe sovietinių simbolių. Gal tik daugybė pilstomo alaus parduotuvėlių išskiria jį iš pilkos panašių miestų masės.
O dar Karaliaučiuje yra puikus ukrainiečių virtuvės restoranas „Борщ&Сало“ (liet. „Barščiai&lašiniai“). Labai skanu ir nebrangu. Čia lankosi ir paprasta liaudis, ir deputatai, ir „gėbistai“. Štai kokia ta paslaptingoji ruso siela: priėmei antiukrainietišką įstatymo pataisą ir eini į ukrainiečių restoraną „aplaistyti“.
Žodžiu, trumpam atsikvėpę tėvynėje, mes patraukėm į Lenkiją, kuri, žinia, nuo mūsų sankcijų nukentėjo labiausiai. Važiavome ne be baimės, juk žinome, kokie tie „pšekai“ rusofobai.
Atvažiavome į Gdanską jau patamsyje. Taksi imti pabijojome, kad taksistas į gėjų klubą nenuvežtų. Išėjome pėsčiomis ir pasiklydome. Viskas, manome, mums galas. Jei neatvers į sodomiją, tai dėl rusų kalbos užmuš.
Ir kokia buvo mūsų nuostaba, kai prieš miegą su šuniukais pasivaikščioti išėję lenkai ėmė lenktyniauti, kuris iš jų mus palydės iki viešbučio. Galiausiai plikai skustas lenkas, panašus į buvusį futbolo sirgalių, atvedė mus prie viešbučio.
Gdanskas neįtikėtinai gražus, gatvėse pilna turistų. Jaunimas Gdanske rengia performansus, teatrinius vaidinimus, šoka, žodžiu, ištvirkauja. Gatvės muzikantai groja arba vakarietišką klasiką, arba etno – folklorą. Kur Michailas Krugas, Stasas Michailovas, na, nors Rozenbaumas? Nėra, visiška dvasingumo stoka.
Dar Lenkijoje visur dviračių takai ir varinėja jais tie „velniai“ kaip pasiutę. O jei aš savo tėvynės pasiilgau, jei apie pasaulio likimą susimąsčiau, juk negaliu tokiu momentu aš į jų takelius žiūrėti, mano siela veržiasi, o jie sau važinėja! Nedvasinga tauta. Sunku rusui svetimoje žemėje.
Tiek Lenkija, tiek Lietuva – tai kitas pasaulis. Skirtumas, žinoma, buvo ir anksčiau, bet dabar – praraja. Ir esmė toli gražu slypi ne produktų prekybos centruose gausybėje, ne jų pigume, ir net ne tvarkoje.
Na, o dabar rimtai. Tiek Lenkija, tiek Lietuva – tai kitas pasaulis. Skirtumas, žinoma, buvo ir anksčiau, bet dabar – praraja.
Ir esmė toli gražu slypi ne produktų prekybos centruose gausybėje, ne jų pigume (vaisiai ir daržovės tikrai labai pigūs), ir net ne tvarkoje. Baltijos šalys ir būdamos SSSR sudėtyje buvo tvarkingos ir švarios.
Pagrindinis skirtumas, ko nebuvo anksčiau, – tai veidų išraiškos, žmonės gatvėse. Būtent veidų išraiškos, o ne jų rasinė priklausomybė.
Juose nėra to liūdesio, to pykčio, tos nevilties, kuri per amžius atsispindi daugelio rusų tautybės žmonių veiduose. Žmonės atviri, draugiški ir svetingi.
Nežinau, ar padėtų Europos šalių lankymas kompleksų kamuojamiems rusams išsiveržti iš savo kultūrinės – istorinės anabiozės. Nežinau, nes daug kartų mačiau, kaip jie elgiasi per naujuosius metus Rygoje, Taline. Bet galimybė buvo. O dabar, prabudus „rusų meškai“, ko gero, net ir tos galimybės nebeliko.
