Įeiname į tamsų skerstgatvį tarp Jogailos ir Vilniaus gatvių. Gidė Aušra užsimena, kad paauglystėje netradicinę savo orientaciją supratę žmonės kartais sprendžia ir gyvybės bei mirties klausimą. Nieko sau, pagalvoju, šitas kiemas turbūt garsėja kaip populiari savižudžių vieta.
Bet nieko panašaus. Į tamsų kiemą užsukame todėl, kad jis yra pakeliui, be to, padeda sukurti slogią nuotaiką, kalbant apie problemas, su kuriomis susiduria homoseksualūs (ir ne tik) asmenys.
Visa ekskursija yra panaši – daug bendro pobūdžio kalbėjimo apie LGBT bendruomenę, vaikštant atsitiktinėmis Vilniaus gatvėmis.
Problema, apie kurią reikia kalbėti
Lietuvoje tik 1993 metais homoseksualumas buvo išbrauktas iš Baudžiamojo kodekso. Tada pradėjo kurtis pirmieji atitinkami barai, žmonės pradėjo drąsiau apie tai kalbėti, nebebuvo įvardijami (bent jau pagal įstatymą) kaip psichiniai ligoniai.
Tačiau gidė mums atskleidė, kad vidutiniškai atsiskleidžia (angl. coming out) tik kiek daugiau nei pusė homoseksualių asmenų, o Lietuvoje tokių nėra nei ketvirtadalio – kartais jų orientaciją atskleidžia buvę sutuoktiniai, interneto smalsuoliai, bet ne jie patys.
Be to, gidės teigimu, homoseksualūs asmenys Lietuvoje žudosi šiek tiek dažniau nei įprastos orientacijos žmonės. Tai vienareikšmiškai yra problema, apie kurią reikia kalbėti.
Pramogų agentūra „Vaiduokliai“, žinodama tai ir pabrėždama, kad panašių ekskursijų Lietuvoje nėra, padėjo sukurti programą apie Lietuvos LGBT bendruomenę. Jeigu bus tokios paslaugos paklausa, tai ekskursijos bus organizuojamos dažnai.
Trečiadienio vakarą pirmieji „gėjų takais“ praeiti buvo pakviesti žurnalistai.
Tarp sustojimo punktų – ir „Respublikos“ redakcija
Tiems, kurie tikisi, kad po ekskursijos smarkiai praplės akiratį, pavyzdžiui, sužinoję, kur gyveno garsūs homoseksualai, teks nusivilti (smalsumą sužadins nebent nedrąsi užuomina apie įtarimus, kad ir Czeslawas Miloszas buvo gėjus). Kaip ir tiems, kurie nors šiek tiek skaito ir apskritai į pasaulį žiūri plačiai atmerktomis akimis.
Ši ekskursija labiau skirta žmonėms, labai mažai bendro turintiems su homoseksualų bendruomene, nedaug apie ją skaičiusiems, jos netoleruojantiems.
Kitaip tariant, į tokią ekskursiją norėtųsi „nutįsti“ nemažą dalį Lietuvos. Pirmoji stotelė ekskursijoje – buvęs žydų getas. Gidė minėjo, kad getuose žuvo apie 15 tūkst. homoseksualių asmenų. Visi žydai būdavo pažymimi geltona Dovydo žvaigžde, o homoseksualiems žydams dar tekdavo ir rožinis trikampis.
Rožinė kažkada būdavo naudojama ir LGBT bendruomenės „vaivorykštėje“, tačiau būdavo sunku gauti rožinės medžiagos vėliavoms siūti, todėl šios spalvos atsisakyta.
Buvęs žydų getas yra viena iš su gėjais konkrečiau susijusių ekskursijos sustojimo taškų. Kiti – labiau pretekstas papasakoti apie tam tikrus LGBT bendruomenės dalykus.
Pavyzdžiui, buvome sustoję prie restorano „Lokys“. Tai tikrai nėra homoseksualių asmenų restoranas, patikino gidė. Sustojome prie jo tik todėl, kad jis priminė apie lokių subkultūrą – kaip sakė gidė, stambių, raumeningų, „gauruotų“ vyrų.
Taip pat buvome sustabdyti prie homofobiškos „Respublikos“ redakcijos – pasikalbėti apie netoleranciją netradicinei seksualinei orientacijai. Gidė taip pat parodė kelis 1994-1996 metais leisto žurnalo „Amsterdamas“ numerius.
„Amsterdamu“ apskritai anksčiau būdavo vadinama daug su LGBT bendruomene susijusių dalykų, pavyzdžiui, tam tikri barai Vilniuje.
Nuo rūsio iki „konspiracinio“ buto
Tik tada, kai homoseksualizmas buvo dekriminalizuotas, pradėjo kurtis barai, skirti specialiai LGBT bendruomenei. Vieną iš tokių mums parodė ir ekskursijos metu – jis buvo įsikūręs prie Technikos bibliotekos.
Įėjimas į barą kainuodavo 15 Lt, o kokteilis „Atsuktuvas“ – 3 Lt. Ten jis įsikūrė 1993 metais. Kitas baras veikė Basanavičiaus gatvėje – dieną tai būdavo biuras, o penktadienio ir šeštadienio vakarais vykdavo vakarėliai.
Dar viena vieta pavakarojimui buvo klubas Vrublevskių bibliotekos rūsiuose. Turėjo LGBT bendruomenė kur rinktis ir sovietų okupacijos metais, nors homoseksualizmas SSRS buvo laikomas nusikaltimu, – Gedimino 31 veikė baras „Akimirka“.
Ekskursiją aš labiausiai rekomenduočiau mūsų „tamsuoliams“ arba užsieniečiams, nes jiems Žilinsko, Pauliukaičio, Zabarausko, Kirilkino ar Gražulio pavardės nebus pažįstamos ir sukels tikrai didesnį susidomėjimą nei mums, nuolatos verdantiems (ne)toleracijos katile.