„Iron Man“ varžybos pradėtos rengti ne taip ir seniai – 1978 metais. Dabar jos labai populiaros ir laikomos tikrų vyrų išbandymu. Dauguma šio formato varžybų vyksta Jungtinėse Valstijose. Kainuoja nepigiai – visada virš tūkstančio litų, bet keli tūkstančiai vietų, įprastai, išgraibstomos per kelias savaites. Didžiausias pažengusio geležinio žmogaus tikslas – kvalifikacija į pagrindinį „Iron Man“ čempionatą – „Kona Iron Man“, kuris kasmet vyksta Havajuose. Bet dažniausiai, tai tiesiog kova su savimi, nes laimėti reiškia baigti distanciją, todėl didžioji dauguma dalyvių yra bandančių mesti sau iššūkį, dar visai neseniai nuo „sofos“ režimo atsiplėšę ir pakeisti savo gyvenimą norintys eiliniai mėgėjai.
Dabar, jau stovėdamas prie savo pirmųjų „Iron Man“ varžybų slenksčio, suprantu, kad tai buvo greičiausiai pralėkę mano gyvenimo metai. Per ilgas treniruočių dienas buvo visko – daug entuziazmo, nusivylimo, traumų ir apatijos. Bėgimas visada buvo mano gyvenimo palydovas, bet gerai plaukti ir nuolat sukandus dantis minti dviračio pedalus – pradėjau lyg iš naujo. Ruošiantis tokioms varžyboms, svarbiausi dalykai trys: treniruočių procesas (techninis ir fizinis pasiruošimas), mityba ir moralinis pasiruošimas. Apie viską trumpai.
Treniruočių procesas. Kadangi mano gyvenimo būdas yra labai aktyvus ir tiek darbo, tiek laisvalaikio reikalais tenka daug keliauti, treniruotis vienoje vietoje negalėjau. Tai buvo ir didžiausia kliūtis ir geriausias būdas treniruočių rutinai praskaidrinti. Lengviausia su bėgimu, tereikia tik bėgimo batelių ir gali bėgti bet kur, kur tik yra žemė (bėgant pajūriu nereikia net batelių), o plaukimui ir dviračiams jau reikalingas „inventorius“. Treniruotis teko pačiose įvairiausiose vietose – plaukti stratovulkaniniame, gyvybės formų nepalaikančiame Pinatubo vulkano krateryje Filipinuose, įvairiausių formų ir dydžių baseinuose Taivane, Šri Lankoje, Norvegijoje, bėgioti Gruzijos, Filipinų ir Šri Lankos pajūriais bei kalnų serpantinais, o dviratį dažniausiai pakeisdavo tarp keturių sienų pastatytos staklės.
Mityba. Dviračio neišradinėjau. Tiesiog riebesnį maistą pakeičiau „žaliu“ – daigai, sėklos, netgi siaubingo skonio spirulina. Taip pat – visiškai atsisakiau alkoholio. Rezultatas pastebimas – nuo treniruočių pradžios – birželio mėnesio, kada aš svėriau 79 kilogramus iki dabar – numečiau nuo savęs net 9 kilogramų naštą. Iškart pastebėjau padidėjusį greitį bėgant ir atsiradusį lankstumą. Paskutinėmis savaitėmis – kaip įprasta – labai daug makaronų, keli litrai vandens per dieną, daugiau druskos ir keliomis valandomis daugiau miego.
Psichologija. Visas treniruočių procesas atima labai daug finansų, jėgų, laiko ir moralinių pastangų. Prieš varžybas labai praverčia bendravimas su kitais triatlono dalyviais, bendros atmosferos ir kunkuliuojančios nuotaikos pajautimas. Pirmą kartą dalyvaujantiems plaukimo vaizdas kelia paniką (įsivaizduokite beveik tris tūkstančius kūnų siaurame kanale), dviračių dalies griežtos taisyklės (draudžiama „sėdėti ant rato“, privaloma laikytis bent 7 metrų atstumo) ir skausminga paskutinės rungtis – visas maratonas, kai jėgų gali būti likęs nulis.
„Iron Man Texas“ varžybos vyksta antroje pagal dydį JAV valstijoje – Teksase, naftininkų miesto Hiūstono pakraštyje. Plaukimas numatytas Woodlands miestelio kanale, dviračių trasa – per nacionalinio parko miškais apaugusias kalvas, bėgimo takelis – keturis kartus suks aplink sirgalių sausakimšą Woodlands centrą.
Kitas tekstas apie šias varžybas – likus vienai dienai iki jų pradžios.
