Sulaukia svečių
Pirmojoje sodyboje, į kurią užsukome, mus pasitiko, rodos, nedidukas, bet piktai amsintis kiemo gyventojas. Kaip vėliau paaiškėjo, sodybos sargas apsaugo nuo nepageidaujamų svečių: čigonų, gruzinų, kurie, pasirodo, nevengia čia užklysti.
Mat ji arčiausiai pagrindinio „Via Baltica“ plento, todėl visiems geriausiai matoma ir tarsi ranka pasiekiama.
Praleido visą gyvenimą
Užsukę į kiemą dvelkia ramybe: čia radome šulinį, akį traukė tvarkingai daržinės pasienyje sukrautos malkos, kieme pasodintos gėlių lysvelės ir vazonai. Taip tyku, ramu, malonu pasidarė.
Iš pavėsinės galvą iškišęs vyrukas daugžodžiauti neketino ir iškart patarė apie kaimą pasikalbėti su Vida, šios sodybos šeimininke, kuri buvo maloniai nustebinta mūsų vizito.
Moteris pasakojo, kad Gelnuose praleido visą savo gyvenimą.
„Šiuo metu sodyboje gyvenu viena. Anksčiau čia buvo kitaip: gyvenome su vyru, užauginome keturis vaikus. Dirbome vietinėse fermose.
Greitai tas gyvenimėlis bėga, viskas keičiasi. Vaikai jau užaugo, išsivažinėjo, ir tų fermų nebėra, jas privatizavo ūkininkai. Dabar įsidarbinti galima nebent pas juos“, – apie gyvenimą Gelnuose pasakoja Vida.
Vaikai paliko kaimą
Papasakojusi apie sūnus, ką kiekvienas veikia ir kur gyvena, užsiminė, kad ne vien jos vaikai paliko kaimą: „Ir manau, jau nebegrįš. Juk čia nei mokyklos, nei parduotuvės nėra. Ir veikti nėra ką. Darbo trūksta.“
„Pati dar kiek krutu: laikau vištų, karvytę turiu, užsiauginu pagrindinių daržovių. Visai neseniai nusikūliau pusantro hektaro kviečių lauką“, – apie pagrindinius ūkio darbus sodyboje kalba Vida.
Moteris priduria, jog nelengva vienai būtų viską nudirbti, jei ne geranoriškas ir visada į pagalbą atskubantis kaimynas Petras.
Jis, sodybos šeimininkės teigimu, padeda apsitvarkyti: ir piktžoles apšienauja, ir sugedusią techniką paremontuoja, ir vandens kibirus atneša bei kitokius ūkio darbus padeda atlikti.
„Dėl to ir laikausi įsitvėrusi čia, Gelnuose, niekur nevažiuoju. Aišku, turint darbą kokiame didesniame miestelyje gyventi būtų smagiau, linksmiau, bet kadangi darbai šiais laikais nesimėto, nieko kito ir nebelieka, tik likti gyventi čia.
Juk kaime vis kokią bulvę užsiaugini, nuėjusi į vištidę kiaušinį pasiimi ar karvytę pasimelži ir pienuko turi. Čia turime viską, kas reikalingiausia“, – savo nuomonę dėsto Vida.
Liūdėti nėra kada
Įsidrąsinęs į mūsų pokalbį įsitraukia ir pas vietinį ūkininką dirbantis Petras, minėtasis Vidos pagalbininkas. Kuklindamasis vyras nedaugžodžiavo.
Su šypsena veide Petras išlemeno, jog džiaugiasi draugišku bendruomenės gyvenimu čia, Gelnuose: „Kada kaimynas kaimynui padedam, visada atsiranda ką nuveikti. Todėl liūdėti nėra kada“, – patikino Petras ir ėmėsi toliau taisyti žoliapjovę.
Maloniai pasišnekučiavę, atkreipėme dėmesį į kelias Vidos sodybos kieme stovinčias dekoracijas.
Pasiteiravus, ar tai irgi kaimyno Petro darbas, moteris mostelėjo ranka į kaimo gilumą: „Meistrą rasite kaimo centre“, – pabrėžė sodybos šeimininkė ir linkėdama sėkmės atsisveikino.
Skulptūrų daugiau nei sodybų
Patraukėme, kaip Vida ir pasufleravo, į kaimelio centrą. Įvažiavę į jį išvydome visą aibę iš medžio drožinėtų skulptūrų – buvome tikrai maloniai nustebinti.
Pagrindinėje ir, rodos, vienintelėje Gelnų kaimo gatvėje drožinių buvo daugiau nei pačių sodybų. „Čia tikriausiai to meistrelio darbas“, – pamaniau.
Ieškodami „kaltininko“ pravažiavome Gelnų kaimo kapines, įsikūrusias ant kalnelio. Manoma, kad jose ilsisi ne tik šio kaimo gyventojai, bet ir mirusieji iš Vandžiogalos parapijos.
Keliaudami toliau išvydome stovinčią Gelnų kaimo koplytėlę ir tada dar įspūdingesnę erdvę, kurioje vėlgi gausybė medžio skulptūrų.
Arvydo kiemas – skulptūrų oazė
Pataikėme. Taip, čia tikrai kaimą puošiančių drožinių autoriaus namai. Vaizdas unikalus: ant pastatų sienų – įvairios medinės kaukės, prie tvenkinio – medinės žuvys ir vandens paukščiai, kieme – gėlės ir krūmai bei kitos skulptūros, išdrožinėtos iš medžio. Pasirodo, tai Teklės sūnaus Arvydo, kaime gerai žinomo medžio drožėjo, darbas.
Užkalbinus skulptūrų meistrą, paaiškėjo, kad daug Arvydo darbų yra iškeliavę ir į aplinkinius seniūnijos kaimus: Pelėdnagius, Saviečius, Labūnavą, Paobelį.
Daug jų paplitę ir Lietuvoje, dalis – užsienyje: Ispanijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Lenkijoje.
Pas ūkininką dirbti nenorėjo
Sutikęs pasikalbėti apie gyvenimą Gelnuose, apie čia pūpsančias iš medžio išdrožinėtas skulptūras, Arvydas su mumis praleido kone visą pusvalandį. Per šitiek laiko vyras aprodė bei papasakojo ir apie kitas Gelnų kaime esančias sodybas.
„Į Gelnus grįžau po skyrybų. Iki tol gyvenau Kėdainiuose. Iš pradžių man kaimo gyvenimas buvo neįprastas, vėliau apsipratau.
Grįžęs į tėviškę neturėjau darbo, o kadangi eiti dirbti pas ūkininką noro nebuvo, o reikėjo iš kažko pragyventi, todėl pradėjau domėtis drožinėjimu. Man ši veikla buvo labai artima širdžiai.
Pirmosios mano skulptūros atsirado Pelėdnagiuose: seniūno prašymu išdrožiau pelėdas, inkilėlius. Vėliau sekė kiti aplinkiniai kaimai. Aišku, neapleidau ir savo gimtojo kaimo, Gelnų. Ne vieno kaimyno sodyboje stovi mano drožiniai.
Toliau vis tobulėjau. Mano mokytojas, kurio skulptūrų mūsų kaime taip pat yra, buvo garsus tautodailininkas, medžio skulptūrų drožėjas, tapytojas Julius Urbanavičius. Būtent jis nuolat skatino mane nenuleisti rankų ir nenustoti drožinėti. Taip pat yra tekę bendrauti ir su kitu garsiu skulptoriumi Vytautu Ulevičiumi“, – apie pomėgį ir pagrindinį savo darbą Gelnuose pasakoja Arvydas.
Apžvelgę Arvydo kiemą, leidomės į kelionę po kaimelį: skulptorius nuvedė prie gana unikalaus grybo formos iš kedro pastatyto vasarnamio. Preciziškai sutvarkytą aplinką juosia tvora, todėl apžvelgti visą minėtosios sodybos kiemą buvo sunku.
Ar tiesa, ar tik graži istorija...
Pokalbis pasisuko apie Gelnų kaimo koplytėlę, apie kurią, kad ir kaip bebūtų gaila, Arvydas nieko mums pasakyti negalėjo.
„Dabartiniams gyventojams nėra žinoma, kokiu tikslu ši koplytėlė pastatyta. Niekas nieko neatsimena.
Yra kalbama, jog kažkokie Vytauto Didžiojo kareiviai čia kadaise buvo apsilankę. Tačiau tai tik kalbos. Ar tai tiesa, ar tik graži istorija, niekas nebepasakys.
Tiksliau žinoma tik tai, jog ant koplytėlės esančio kryžiaus amžius gali siekti net du šimtus metų. Taip teigė meistras, restauravęs kryžių“, – apie galimą Gelnų kaimo istoriją šneka Arvydas.
Vyras pasakojimą apie gimtąjį kaimą papildė įdomia detale. Arvydo teigimu, rašytiniuose šaltiniuose Gelnų kaimas paminėtas 1650 metais. Tai įamžinta iš medžio išdrožtoje skulptūroje. Pasak jo, šią informaciją gelniškiai atsekė susisiekę su Vandžiogalos bažnyčios parapija.
Arvydo dėka, iš arčiau susipažinę su Gelnais, kupini įspūdžių ir besidžiaugdami, jog šiame kaime dar yra žmonių, kurie visgi turi ką veikti, o ne tik skųstis sunkiu, nelaimingu gyvenimu, grįžtame į Kėdainius.
