Vokietijoje priimti sprendimai įrengti geriamojo vandens fontanėlius dažnai lankomose vietose. Vokietijos aplinkos ministerijos duomenimis, jau šiandien šalyje yra daugiau kaip 1300 viešų geriamojo vandens fontanėlių. Artimiausiu metu jų skaičius turėtų išaugti dar maždaug tūkstančiu.
Šios europinės mados atsirita ir į Lietuvą. Lietuvos geologijos tarnybos vyriausias patarėjas dr. Jonas Satkūnas šypteli, kad skaniausio ir neįprasčiausio giluminio vandens stotelių žemėlapį galima būtų sudaryti ir pas mus. Štai beveik visoje Dzūkijoje iš požemių trykšta bene idealių parametrų vanduo.
Tai lemia hidrogeologinės sąlygos. Pietų Lietuvoje jokių nukalkinimo miltelių virduliams nereikia – vanduo minkštas, idealus ir gerti, ir praustis. O Štai Šiaurės Rytų Lietuvoje – Biržų, Pasvalio ar Joniškio rajonuose – vanduo pasižymi kietumu. Tačiau tai nėra blogai sveikatai, nes mokslininkų nustatyta, kad geriant kietą vandenį mažiau sergama širdies ligomis.
Beveik visoje Dzūkijoje iš požemių trykšta bene idealių parametrų vanduo.
Bene neįprasčiausias vanduo – Kretingos ar Skuodo rajonuose, kur didesnės fluoridų koncentracijos.
Dr. Jonas Satkūnas pusiau rimtai sako, kad galėtų būti sudarytas šalies Giluminio vandens pažinimo maršrutas po visą Lietuvą. Į jį neabejotinai įeitų požeminiai „Vilniaus vandenų“ rezervuarai šalia Tauro kalno, Vingrių šaltiniai – seniausia Vilniaus vandenvietė, vandens pakėlimo stotis Sereikiškių parke, „Šiaulių vandenų“ vandentvarkos muziejus, kuris yra įkurtas anksčiau veikusiame vandens bokšte. O kur dar natūralūs šaltiniai. Ne vienas žino ir garsiąją Ūlos akį netoli Žiūrų.
Nestandartinis gėlo vandens pažinimo akcentas būtų ir „Aukštaitijos vandenų“ globojama paveikslų galerija buvusiame požeminiame rezervuare. Ją galima aplankyti susitarus iš anksto.
„Techninį paveldą, kad ir senąsias geležinkelio linijas puoselėja Škotija ar Šveicarija, o mes galime nustebinti išsaugotais vandens išgavimo statiniais. Visiškai nesvarbu, ar jie veikiantys, ar užkonservuoti, ar tapę vos ne tam tikromis parodų salėmis, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. – Giluminis vanduo gali būti šalies vizitine kortele“.
Šioms įžvalgoms pritaria ir kelionių startuolio „Hoperfy“ bendraįkūrėjas Tadas Kertenis.
„Italijoje, Ispanijoje gėlas vanduo yra prabanga, tad Lietuvos giluminio vandens pažinimo kelias yra ne utopija, – sako Tadas Kertenis. – Tam tikri šios istorijos fragmentai akivaizdžiai matomi. Užsieniečiams nuostabą kelia vos ne 50–80 metų senumo čiaupai-kolonėlės šalia senųjų miestelių bažnyčių, Kauno Aleksote ar Vilniau Žvėryne. Mes turistus galime įvilioti, kad ir į kažkada buvusius rezervuarus, kurie dabar tapo parodų erdve.“
O kol visaapimančio giluminio vandens maršruto nėra, vandens kolonėlės atsiranda šalia patraukliausių lankytinų objektų. Kaip antai Anykščiuose šalia Puntuko ar Lajų tako. Marijampolėje – J.Basanavičiaus aikštėje, Pašešupio, Poezijos ir Vytauto Didžiojo parkuose. Ukmergėje – Podolės Kameneco take prie Šventosios upės ir Pilies parke. Tauragėje – Pilies aikštėje, J.V.Kalvano parke.
Pagal išgeriamą vandens kiekį jau dabar galima prognozuoti, ar kuris nors parkas pritraukia šėliotojų, ar buvo itin karšta diena, ar nesilankė didelės dviratininkų grupės, kurios vandens atsargas pasipildo bent 50 kilometrų į priekį.
Tadas Kertenis savivaldybių turizmo rinkodaristams siūlo nesitenkinti vandens kolonėlėmis – šveicarai ir austrai net ir atokiuose kaimuose iš nerūdijančio plieno automatų siūlo įsipilti šviežio pieno ar kefyro.
Tačiau dr. J.Satkūnas kol kas siūlo apsistoti ties vandeniu – požeminio vandens ištekliai beveik neriboti. Jis gerai apsaugotas nuo paviršinės taršos, turi daug mineralinių medžiagų, reikalingų žmogui. Vien iš išžvalgytų požeminių telkinių per galima išsiurbti beveik 3,8 mln. kubinių metrų vandens, o išsiurbiame vidutiniškai tik apie 0,4 mln. kubinių metrų.
