Fereiros, iki Santiago 98km
Kaip minėjau, Fereiros – nykščio dydžio gyvenvietė, praktiškai dedikuota praeiviams – turi porą restoranų, porą hostelių, vieną bažnyčią. Daugiau nieko. Vaikštant po kojomis malasi vištos, kiek tolėliau ganosi karvės. Sėdėjau lauke, kai į mano akis papuolė vienas seneliokas. Matėsi, vyrukas jau peržengė bene septintąją dešimtį – jam besišypsant viršutinių dantų buvo veik nematyti, ant plikės raitėsi vienas kitas plaukas, eidamas krypavo tarsi koks antinas, judesiai buvo kaip iš sulėtinto filmo. Tačiau šis veikėjas niekaip nepaliovė šypsotis. Jam praeinant pasišoviau padėti, bet anas atsisakė. Po akimirkos priėjo, žvilgtelėjo ir pasiteiravo:
„Iš kur ateini?“.
„Iš Sarios“, - sakau. – „Šiandien pradėjau savo kelionę.“
„Aaa, matai kaip. Tai rytoj praeisi pro Portomariną?“ – pokalbį tęsia senolis.
„Taip, taip, jis čia, šalia?“ – klausiu.
„Šalia. Nusileisi nuo kalno, ir matysi kelią. Esu gyvenęs ten. Kartą Miño upė taip pakilo, kad paskandino pusę miestelio. Teko jį perstatyti iš naujo, perkeliant pastatus kiek aukščiau – ant kalno“, - pasakoja jis, tikindamas, jog pats gerai šį įvykį prisimenąs, mat tai nutiko ne taip ir seniai – kai Ispaniją valdė generolas Francisco Franco. Pasidalinęs istorija, vyras šyptelėjo ir nuėjo pas savo išbadėjusias vištas, laukiančias lesalo.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kelias link Portomarin |
Kiek vėliau istoriją apie Portomarin pasitikrinau kalbėdamasi su kitais žmonėmis. Senučiukas, manęs, jog viską prisimena itin tiksliai – šiek tiek suklydo. Tiesa ta, kad miestelis buvo perstatytas du kartus, bet ne todėl, kad išsiliejo upė, o todėl, kad 1962-aisiais toje vietoje įkurta dirbtinė užtvanka, todėl gyvenamąją vietą reikėjo perkelti šiek tiek aukščiau. Dar ir dabar, esant žemam vandens lygiui, galima įžvelgti senųjų pastatų liekanas.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Galicijos regionas |
Vakarėjant darėsi vėsu – pasukau link hostelio, kuomet išgirdau kažką traukiant Georges Bizet operos „Carmen“ melodijas, man priminusias „Fairy“ reklamas (sutikit, vos išgirdus Carmen ariją „Habanera“, pirmiausia ausyse suskamba vaikystėje girdėtas „Švarai taip, o vargui ne, vos prisilietus suspindės namai“). Smalsumas nuvedė link sklindančio garso. Pasirodo, „dainininkai“ buvo 66-erių italas Fabrizio ir 73-ejų škotas Robinas. Abu vyrukai juokėsi ir bendravo tarsi draugais būtų buvę visą gyvenimą. Išties jie, kaip ir daugelis kitų, susitiko kelyje. Po kelių akimirkų, persimetus keliais žodžiais, paklausus, iš kur, kodėl ir kelintą kartą eini, iš kur esi, ir galiausiai, koks tavo vardas, nutarėme sutvirtinti pažintį tarptautine vakariene viename iš dviejų ten buvusių restoranų. O vakarienės metu ko tik nebuvo – ir dainų, ir tipiško, vietinio maisto, ir itališkų mostų, kurių rezultatas – išpiltas butelis raudonojo vyno, ir škotų kalbos pamokėlių, kaip pasakyti „Į sveikatą!“ Be abejo, lietuviškasis variantas irgi nebuvo pamirštas. Nuo šiol pasaulyje egzistuoja dar vienas škotas ir dar vienas italas, mūsų kalba galintis pasisveikinti ir palinkėti sveikatos.
Fabrizio – vyriokas, kilęs iš Pietų Italijos, bene dvidešimt metų gyveno Romoje. Per savo gyvenimą dirbo įvairius darbus. Santiago keliu eina ketvirtąjį kartą, ir jam vis negana. „Žinai, man čia atostogos. Eidamas pailsiu“, - prisipažįsta. Neužsičiaupiantis italas vakarienės metu skuba skambinti žmonai ir dukrai, kad galėtų papasakoti, su kuo leidžia laiką. Baigęs pokalbį, į ranką paima vyno (dar neišpilto) taurę, ją pasiūbuoja, prideda prie nosies, pauosto, paragauja ir įvertina: „Puiku.“ Vėliau, jau kitą dieną Robinas man pasakys: „Juokingiausia, kad jis nė vėlnio nenutuokia apie vyną“. Vis tik italas nebūtų italu, jei bent nemėgintų pasirodyti kažką išmanąs – šyptelim.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Gestų kalba šnekantis Fabrizio. Kitą rytą nurūko kaip raketa ir tiek jį tebemačiau. |
Antra diena, arba džiazuojantis kelionės planas
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pusryčiai |
Aušo rytas. Keliautojai pamažu pradėjo krapšytis po kuprines, krautis daiktus, ir pradėti naują dieną. Naktį sušalusi, suledėjusiais judesiais prakrapščiau akis, žvilgtelėjau pro langą – nė vieno debesėlio – ir išlindau iš lovos. Atsisveikinau su pakeleiviais, užsimečiau kuprinę ant pečių ir tarsi sraigė su savo nameliu, ėjau geltonų rodyklių link, rodžiusių man kelią. Po šilto arbatos puodelio vakarykščiame restorane Robinas pasiūlė eiti kartu. Pajudėjome. Pasirodo, šis, žilagalvis, mėlynakis, liekno kūno sudėjimo vyras – parašiutininkas, anglų kalbos ir literatūros ekspertas, dievinantis James‘ą Joyce‘ą, savo gyvenimą praleido keliaudamas po svečias šalis ir mokydamas jų verslininkus bei šiaip eilinius mirtinguosius šios kalbos. Gimęs kelios dienos po to, kai Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai, mažasis Robinas augo matydamas virš galvos praskrendančius vokiečių lėktuvus ir tai laikė normaliu, be galo įdomiu dalyku. Septintajame dešimtmetyje penkerius metus praleido Suomijoje, ten įkirto visus 15 kalbos linksnių, ir iki šiol gali laisvai taukšti suomiškai. Vėliau metus gyveno Saudo Arabijoje. „Žinai, baisiausia buvo tai, kad ten nė su žiburiu negalėdavau rasti alaus. Visus metus gėriau arbatą. Tai buvo blogiausi mano gyvenimo metai“, - juokiasi jis. Antrą kartą Santiago keliu žengiantis Robinas prisimena, kad vieninteliai amerikiečiai savo būstuose turėdavo visko, ko tik širdis geisdavo. „Pamenu, kartą kažkas paskundė policijos viršininkui, jog amerikiečiai šiuo metu namuose rengia vakarėlį ir turi nemažai alkoholio. Šis įsakė pareigūnamas staigiai važiuoti ir pažiūrėti, kas ten vyksta. Vos tik policijos ekipažas pajudėjo, viršininkas čiupo telefono ragelį, paskambino amerikiečiams ir įspėjo: „Ežiukas pajudėjo iš savo namų,“ – dar vieną istoriją prisimena 110 žingsnių per minutę sukariantis pakeleivis. „Atvykę policininkai „nusikaltėlius“ rado ramiai sėdinčius namuose ir geriančius kokakolą.“
Besiklausydama tokių istorijų, nepajutau, kaip įveikiau šios dienos maršrutą. Tačiau nesijaučiau pavargusi, tad leidausi nešama improvizacijos ir škotiškosios gyvenimo istorijos. Nusipirkusi kepalą duonos ir kelias skardines tuno bei sardinių, pietumis ir vakariene apsirūpinau geroms dviems dienoms.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Portomarinas |
Kelias vėl vingiavo per laukus, vienkiemius, vietomis per autostradą ir miškus. Šiandien, skirtingai nei vakar, gyvenviečių buvo mažiau, daugiau laiko ėjome vieni. Įdienojant saulė vėl kaitino, bučiavo skruostus, einant gatve net slėptis nuo šėšėlio nebuvo kur. Vis tik nepajutau, kaip tos penkios ėjimo valandos taip ėmė ir prabėgo, nė nepastebėtos.
Einant per šiuos vienkiemius, ar mažyčius kaimelius, neturinčius nė gatvių pavadinimų (nepaisant to, jog jų vietomis buvo kai kur net keturios ar penkios), galvoje sukosi mintis: o kaipgi jie gyvena tą mums įprastą ispanų gyvenimą? Kaip jie susitinka su draugais, eina į barą alaus ir žiūrėti futbolo, ar pasportuoti? Kita vertus, amžiaus vidurkis čia siekia gal 60 metų, tad už futbolą ir alų svarbiau pašertos karvės ir nuarti laukai.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Rytinė kompanija. |
Gonzaras, iki Santiago – 82 km
Priėjusi dar vieną hostelį, pamačiau ryte sutiktus vokiečius. Johnatanas, nugirdęs, jog mokausi vokiečių kalbos, bandė mane kalbinti. „Ich verstehe nicht“, - lemenau. („Nesuprantu“, - vok.) Pats vaikinukas šiuo metu gyvena Vokietijos pietuose, mokosi informatikos. Gimė ir augo Ganoje – kalbėjo bene visomis ten vartojamomis kalbomis. Bandė įtinkinti mane eiti toliau, bet pamatė iš nuovargio išleipusį veidą ir nusileido. Susirinko kuprines, palinkėjo gero kelio bei poilsio, ir nužingsniavo. Savo tempais Santiago turėjo pasiekti keliomis dienomis anksčiau, nei aš.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Bedrakeliavis |
Gonzaras – dar mažesnis nei Fereiros. Jo aprašo nepavyko rasti net Galicijos gide. Hostelis įsitaisęs tiesiai prieš tvartą, kur beeisi, visur lydės tas pats – tėviškės kvapas. Po piligrimų kojomis glaustosi katinas, prabėgantis apibara šuo, vakaro tylą drumsčia karts nuo karto sklindantis „Mūūūūūūūūūūūū!“.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pakelės fermos |
„Žinai, jaučiuosi kaip Homeris Simpsonas,“ – atsidūsta Robinas.
„Galvojat apie alų?“ – mirkteliu.
„Galvoju...“ – kukliai numykia ir netrukus mes jau einame link vienintelio Gonzare esančio baro. Reikia pripažinti – ši mintis sukosi ir mano galvoje, tik šįkart škotas ją išreiškė pirmasis.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Škotas Robinas vaizduoja charizmatiškąjį anglų virėją Jamie Oliverį |
Kiek vėliau hostelio virtuvėje pasigaminome ištaigingą vakarienę: kuskusą su sardinėmis. Po langais aptikome augantį rozmariną, Robinas turėjo vištienos sultinio kubelį, visą prieskonių asortimentą. Aš pasidalinau savo duona ir sardinėmis. „Gerai ir man kartais čia pasigaminti maisto nes su tuo šmaikštuoliu Fabrizio tai tikras pinigų leidimas. Jis gi visuomet nori vakarieniauti restoranuose“, - juokiasi mėlynakis mano kelionės draugas.
Trečiosios dienos rytą atsisveikinau su Robinu ir pajudėjau viena. „Kiekvienas turime savo kelią, kuriuo turime eiti, neprisirišdami prie kitų“, - tikinau save tą akimirką, kai sudvejojusi norėjau pasiklausyti dar daugiau istorijų apie viskį, J.Joyce‘ą ir Anglijos karalienės Elžbietos II mamą. Tą akimirką dar nežinojau, jog susitikimai su Robinu lydės mane net atkeliavus į Santiago de Compostelą...
