Pirma diena, traukinyje iš Madrido į Sarią, kur pradėsiu savo „pasivaikščiojimą“
„ ... tokios kelionės žavios tuo, kad nuo įsėdimo į traukinį nenumanai, kas tau nutiks. Patogumo zona braška, nerimas ir savotiška baimė auga. Tuo pat metu kyla noras kuo greičiau sužinoti – nagi, kas bus, kas bus?“.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kelios minutės prieš išvažiavimą |
Žingsniavau Chamartin stoties peronu, ieškojau savo vagono. Jame, radusi savo vietą, pamačiau sėdinčią merginą. Įsitikinusi, jog 4A vieta yra prie lango, jai pasakiau: „Atsiprašau, man atrodo, čia – mano vieta.“ Ji pakėlė savo garbanotą galvą ir įžūliai atsakė: „Tai, kad ne“. Tada žvilgterėjo į savo bilietą, į simbolius ant lango, nutaisė nepatenkintą miną, atsistojo ir mane užleido.
Kai pagalvoji, mes pešamės dėl vietos prie lango, o paskui pro jį net nežiūrim. Aš bent turėjau pasiteisinimą – buvo beveik vienuolikta vakaro, už lango plytėjo tamsa.
Taigi, pakeliui į Santiago de Compostelą... 500km esančius tarp Madrido ir Sarios, įveiksiu traukinyje kiek daugiau nei per aštuonias valandas. Likusius 113 km iki Santiago – eisiu pėstute. Tikiuosi tai padaryti neskubėdama, per aštuonias-devynias dienas.
Anot meteorologų, ateinanti savaitė Galicijoje bus gana lietinga ir vėsi. Praneša nuolatos apsniaukusį dangų, o dieną, kai įžengsiu į Santiago – bus audra. Manęs tai nestebina – Galicijoj nuolat lyja. O kadangi šią žiemą neiškrito nė lašo, tai normalu, kad man sumanius eiti Santiago keliu, dangus nutarė, jog kaip tik jau laikas pravirkti.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pirmasis antspaudas – kelias prasidėjo! |
Pirmosios dienos rytas, Saria. Iki Santiago 113km
Ką tik išlipau iš traukinio. Vėsu. Mažytėje geležinkelio stotyje esame du – aš ir bilietų pardavėjas. „Vargu, ar kas tokiu metu juos perka“, – pagalvoju.
Tarsi bandau atitolinti momentą, nuo kurio pradėsiu savo kelią, todėl nusprendžiu eiti papusryčiauti – organizmui reikia maisto medžiagų.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Tokios nuorodos, ženklai ir rodyklės piligrimą lydi visą kelią, kad šis nepasiklystų. |
Einant gatve šaltukas spaudė ausis, rankas, gnaibė veidą. Miestelis kėlėsi pamažu – iš pradžių lindo gyventojai, turintys atiduoti duoklę šunims ir juos pavedžioti, vėliau gatve tipeno močiutės, pravažiuodavo vienas kitas automobilis, nemažai – sunkvežimių. Netrukus langines pradėjo atverti ir kavinės. Puse aštuonių rytoj – to tikrai nesitikėjau. Bet tikriausiai viskas dėl piligrimų – jie keliasi anksti, vasarą saulę pasitinka kelyje, todėl reikia suteikti galimybę pavalgyti, ir, be abejo, kavinėms – užsidirbti.
Saria – mažas Galicijos miestelis, talpinantis kiek daugiau nei 13 tūkstančių gyventojų, įkurtas Leono karaliaus Alfonso IX. Būtent čia XIII amžiuje pastarasis ir mirė – eidamas Santiago keliu. Saria yra dalis Prancūziškojo kelio (Camino de Frances), nusidriekusio per visą Ispaniją nuo pat Prancūzijos sienos – 769km. Jis prasideda St-Jean-Pied-de-Port miestelyje, Prancūzijoje.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Rytinis rūkas – itin tipiška Galicijos gamtos dalis. |
Ferreiros, iki Santiago 98km
Pagaliau galiu atsipūsti! Pirmasis etapas – jau už nugaros. Po keturių valandų ėjimo pamažu pradėjau keiktis ir su viltimi dairytis aplinkui, karštis tiesiog žudė – ieškojau nakvynės vietos. Bent jau šiandien danguje nesimatė nei vieno debesėlio, kiek pasikandžiojęs šaltukas aprimo, pamažu spinduliais bučiuoti pradėjo saulė. Jei ir toliau taip bus – apsauginio lietpalčio, pirkto kinų parduotuvėje, net neišpakuosiu.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Piligrimų pietūs. Pirmasis, antrasis patiekalai, desertas ir pusantro litro vandens – 8 eurai (27, 54 lt) |
Sėdžiu kaimo sodybėlėje, džiaugiuosi pietumis, stebiu aplinkinius, prisimenu šiandienos kelią. Jis driekėsi per išsausėjusius miškus, rodos, prašyte prašančius vandens. Pirmuosius kilometrus ėjau viena, mane lydėjo tik gamtos garsai. Vėliau priėjau vieną užeigėlę, kurioje turėjau atlikti šiokius tokius formalumus – paprašyti, kad mano „piligrimo pase“ uždėtų antspaudą, įrodantį, jog praėjau šią vietą. Paklausiau vaikinuko, ar normalu, kad kelyje jaučiuosi viena. „Dar neprasidėjęs sezonas“, – paaiškino jis man. – „Daugiau žmonių bus Velykų savaitę, dar daugiau – vasarą.“
Vos tik išėjusi sutikau anglakalbių grupę. Pasisveikinome, palinkėjome gero kelio (Buen camino! – isp.). Čia visi sveikinasi, arba praeidami/pravažiuodami dviračiais linki gero kelio.
Praėjusi pro miškus, pasiekiau gyvenvietes. Mažyčius, beveik kišenėje telpančius kaimukus. Akmeniniai namai, tvartai, vištidės. Žmonių aplinkui nebuvo, tik kur ne kur dūzgė traktoriai ar kakariekavo gaidžiai. Keisti tie ispaniški gaidžiai – savo giesmę pradeda neblogai išsimiegoję, artėjant pietų metui.
Gyvenvietes, kuriose buvo bent du gyvenamieji namai, jau turėjo savo vardą – Vilei, Barbadelo, Rente, Brea. Artimiausi kaimynai – už dviejų trijų kilometrų. Ant akmenų prieš saulutę buvo išsidrėbusios katės, piktai ant praeivių lojo šunys. Vis šiokia tokia pramoga jiems, diena iš dienos neturintiems užsiėmimų. Toks ramus pasirodė šių apylinkių gyvenimas: žmonės kasdien tyliai užsiima savo ūkio darbais, grožisi juos supančiais kalnais, geriausiu atveju pabendrauja su savo antrąją puse. Jei ne – su savim. Vis tik rutina savyje talpina paslaptį: šie Galicijos gūdumos žmogeliai, galbūt niekada nebuvę išvykę į jokį Ispanijos didmiestį, o ką jau kalbėti apie svečią šalį, būtent jie kasdien sutinka piligrimus iš viso pasaulio. Galbūt vieni praeina tik pasisveikinę, kiti paprašo vandens, treti pakalbina. Šie kaimiečiai nuoširdžiai atveria savo namų duris, įpila stiklinę šalto, skanaus vandens ir apdovanoja nuoširdžia šypsena, kaip kirviu nuimančią nuo kojų ilgo ėjimo sopulį. Tada dar kartą įsitikini – bendravimui kalbos nereikia, užtenka noro.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pirmieji sutikti žmonės |
Praėjusi Vilei ir Barbelo, vėl atsidūriau laukuose be gyvos dvasios. Vis dar mėgavausi ėjimu, bet jau laukiau akimirkos, kai įžengsiu į Fereiros ir pasiliksiu iki rytojaus. Šiandien buvo daug pakilimo į kalvas, visas ėjimas buvo aukštyn, tad išties pavargau. Pagaliau matau – Fereiros, 1 km.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Hostelio kambarys |
Ferreiros – nykščio dydžio vietovė, apsupta kalnų, su pora restoranų ir dviem nakvynės namais piligrimams. Jau ko, ko, bet vietų pavalgyti bei praleisti naktį Santiago kelyje netrūksta! Sumokėjusi 5 eurus (17,21 lt), gavau vienkartinę patalynę ir galimybę išsirinkti lovą 22 vietų kambaryje. Buvau pirmoji. Akimirką sudvejojau – ar tik nebūsiu čia vienintelė. Klydau. Popiet į hostelį sugūžėjo daug žmonių, kurių keli mane lydėjo artimiausiomis dienomis. Apie juos – plačiau kitame Camino de Santiago dienoraščio įraše.
