Tiesa, tai buvo ne taip jau ir neseniai, be to, nesu tikras, ar noriu apie tuos laikus pasakoti daugiau nei jau esu pasakojęs. Ir ne todėl, kad gėda ar kažkas išskirtinio buvo prisidirbta, o todėl, kad prisiminimai yra jau kiek išblankę. Kita vertus, pagalvojau, gal kada, turint daugiau laiko, būtų smagu pajudinti atmintį ir juos aprašyti. Ir protą pamankštinti būtų naudinga, ir gal pačiam kažkada bus įdomu visą tai paskaityti. Niekad gi nežinai, kada suskystės protelis ir viskas, kas buvo, atrodys kaip nauja.
Tačiau mano emigracijos nuotykiai bus dar ne dabar. Dabar bus kito, man artimo žmogaus įspūdžiai, susiformavę gyvenant emigracijoje. O jei tiksliau, didele dalimi tie įspūdžiai bus ir mano, mat pas tą žmogų esu lankęsis daugybę kartų, tad jaučiuosi daug matęs bei pats tame emigraciniame gyvenime dalyvavęs. Istorijos bus ne iš kur kitur, o iš lietuvių pamėgto Londono, dar vadinamo Londe ar kokiais kitais, man nebūtinai girdėtais, pavadinimais.
Tas mano bičiulis, pavadinkime jį Aleksu (ne todėl, kad tas vardas man kažkuo patinka, o todėl, kad jis toks ir yra), kažkada netekęs gero darbo viename iš Lietuvos provincijos miestų, tarkime, kokiuose nors Kėdainiuose (pasirinkau Kėdainius ne todėl, kad jie man pirmieji šovė į galvą, bet todėl, kad veiksmas iš tiesų juose ir įvyko) ir ilgą laiką nesuradęs bent panašaus į jį, riebiai nusispjovė bei ryžosi dalykui, kurio galvojo niekada nedarysiantis (tiksliau sakant, apie jį apskritai negalvojo), tai yra emigracijai.
Tokio sprendimo iš jo tikėjausi paties paskutinio, nes tam reikėjo nemažai drąsos.
Tai buvo rimtas pasiryžimas, nes žmogus nei kalbos mokėjo, nei apskritai norėjo namus palikti. Ir jei jau toks sėslus ir iš prigimties tingus vyras ryžosi tokiam žingsniui, tai finansinė situacija, greičiausiai, tikrai buvo pasidariusi kritine. Tiesą sakant, tokio sprendimo iš jo tikėjausi paties paskutinio, nes tam reikėjo nemažai drąsos.
