Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė.
– Nerijau, kada pradėjai domėtis Kauno architektūra? Kas paskatino ją pamėgti?
– Tiesą sakant, pačios pradžios neatsimenu. Galbūt tai buvo ginčas su viena mokytoja, kuri mums davė užduotį fotografuoti Kauno tarpukario modernizmo pastatus, bet vadino juos „modernu“. O aš, pasigilinęs į užduotį, po to jai pasakiau, kad vis dėlto tai, ko ji nori, yra modernizmas. Mokytoja tada nesutiko, bet bent jau dabar žinau, kad buvau teisus. Įdomu man buvo ir architektūrinės ekskursijos Kaune. Jų dauguma, žinoma, buvo po tarpukario pastatus, pradėjau dažnai lankytis. Ir būtent ten, matydamas tuos pastatus gyvai ekskursijose, palyginus su kita architektūra, aš labiausiai ir įsimylėjau tarpukario modernizmą.
– Kuo modernizmas žavi tave asmeniškai? Kodėl būtent jis, o ne, tarkime, LDK laikų palikimas?
– Labai sunku paaiškinti, kas konkrečiai mane modernizmo architektūroje traukia, bet yra kažkokia savotiška atmosfera, ypač jei pastatas nėra kapitaliai restauruotas. Esu buvęs ir kitų laikotarpių senuose, nerestauruotuose pastatuose, bet 4-ojo dešimtmečio architektūra man yra kažkuo ypatinga, turi tokio nepaaiškinamo mistiškumo, lyg kažką slėptų. LDK laikų pastatuose aš tokio jausmo dažniausiai visiškai nepatiriu. Aišku, panašią atmosferą kartais galima pajusti senose bažnyčiose, bet man tai daugiau išimtys, atskiri pavyzdžiai, o tarpukario modernizmas, atrodo, lyg turėtų kažką bendro, kad ir kur aplankytum.
– Kuris modernizmo pastatas Kaune tau – pats mieliausias? Kodėl?
– Nelengvas klausimas. Vieną įvardyti sunku, nes kai kurie man patinka dėl savo stilistinio bendrumo, kompozicijos, kiti savo atmosfera sužavi užėjus į vidų. Bendrai mėgstu architekto Arno Funko kūrybą, bet ypatingas, aišku, yra Aleksandros Iljinienės namas Donelaičio gatvėje, dar vadinamas „namu su apvaliu langu“. Tai gryno, tarptautinio modernizmo pavyzdys, labai paveikus savo išskirtiniu švarumu, apgaunančiu masteliu (įdėtos milžiniškos durys vizualiai mažina namą).
Atskirą vietą mano širdyje turi ir daugiabutis Vytauto pr. 58. Jis Kauno kontekste išsiskiria, nes tiek jo gaubtas pagrindinis fasadas, tiek tokie gausūs „art deco“ stiliaus lipdiniai ant jo nėra būdingi kaunietiškai modernizmo mokyklai. Priežastys gali būti ir tos, kad architektas Jokūbas Peras čia galimai rėmėsi vieno Amsterdame stovinčio visuomeninio pastato fasadu, bet čia viskas nėra visiškai aišku. Viduje butą yra įsigiję du verslininkai, kurie jį autentiškai restauruoja, ten filmuotos ir pirmosios HBO serialo „Černobylis“ scenos. Tiek pats neseniai restauruotas pastatas, tiek minėtas butas turi savotišką specialią atmosferą, dėl kurios tikrai labai rekomenduoju apsilankyti – ten būna vedamos ekskursijos (informacija skelbiama „Vytauto pr. 58“ „Facebook“ puslapyje). Pro abu šiuos pastatus veda ir mano sukurtas audiogidas.
– Ar tenka keliauti po Lietuvą, ieškant tarpukario modernizmo architektūros? Kur ir kas tau paliko didžiausią įspūdį?
– Man asmeniškai didžiausią įspūdį yra palikusi modernistinė kurortų medinė architektūra: galima rasti ir toje pačioje Palangoje, tačiau aš rekomenduočiau apsilankyti arčiau Kauno esančiuose Kulautuvos bei Kačerginės miesteliuose (pastarojo audiogidas taip pat atsiras „Gatvės gyvos“ programėlėje). Sakyčiau, kad jie galbūt yra netgi geriau išsaugoję tokią tarpukario kauniečių kurortų atmosferą, nėra tiek pakitę ir daugiasluoksniai. Ten galima rasti pušynuose pasislėpusių prabangių medinių vilų, kurios priklausė turtingiems miestiečiams. Šie čia leisdavo savo vasaras.
– Audiogidą kūrei pirmą kartą. Kokių iššūkių sukėlė ši užduotis?
– Tai buvo visai kitokia patirtis, nei rengiant ar vedant gyvas ekskursijas. Bent jau vedžiodamas grupes ar šiaip pažįstamus žmones mieste, jo centre, paprastai niekada negalvoji, nuo kur objektyviai būtų geriausia pradėti, kokiu maršrutu eiti – dažniausiai visa tai lemia kokios nors kitos sąlygos. Pavyzdžiui, prašymas pasitikti konkrečiame taške ar vieta, kur pats kartu su žmonėmis tuo metu esi. Tada pagalvoji, kokie verti aplankyti objektai yra arčiausiai, kur bus patogu nueiti vėliau, ir viskas dėliojasi gana organiškai. O kuriant audiogidą, kai nėra visų tų pašalinių aplinkybių, buvo proga pagalvoti ir išspręsti, koks būtų geriausias maršrutas remiantis tuo, ką duotoje teritorijoje turime geriausio. Nebuvo lengva, bet rezultatu labai džiaugiuosi – nė nesitikėjau, kad taip gerai pavyks į optimalios trukmės pasivaikščiojimą koncentruotai sujungti tiek įdomių objektų.
Nauja patirtis buvo ir ta, kad rašyti tekstą audiogidui reikia visiškai kitaip, nei kam nors kitam – man tai buvo daugiau ne rašymas, o savo kalbos transkribavimas. Kai pačioje pradžioje pabandžiau parašyti tekstus keliems sustojimams, o po to juos perskaičiau garsiai, supratau, kad klausytojai dėmesio neišlaikys nė minutės. Tada, žinodamas, kad pats viską turėsiu ir įgarsinti, pradėjau imituoti situaciją, lyg šią ekskursiją vesčiau gyvai – garsiai savais žodžiais pasakoti tuos pačius dalykus. Kad ir ne visiškai stilistiškai taisyklingai, tačiau taip, kaip natūraliai kalbu, su visais savo priežodžiais. Visa tai tekstu ir užrašiau.
Nerijaus rekomendacijos, ką nuveikti Kaune:
1. Apsilankyti Art Deco muziejuje – tai autentiškai atkurtas prabangus butas 1929-aisiais statytame name Gedimino g. 48. Ten galima pamatyti ir netgi pasėdėti ant originalių kaunietiškų „art deco“ stiliaus baldų, pajausti to laikotarpio atmosferą, ko gero, pačiu geriausiu būdu.
2. Apsistoti (ar pavalgyti) neseniai duris atvėrusiame patirtiniame viešbutyje BōHEME HOUSE. Jis įsikūręs senamiestyje ir yra įkvėptas tarpukario Kauno architektūros ir bohemiško gyvenimo būdo.
3. Po dienos atsikvėpti bare „Kultūra!“.
Įgarsintą maršrutą po Kauno tarpukario modernizmo architektūrą rasite nemokamoje „Gatvės gyvos“ mobiliojoje programėlėje, kurią galite atsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių.
Kovo 12 d. rengiama gyva ekskursija „Kaunas. Modernizmo spindesys“.