Birželio 28–30 dienomis festivalis „Juodkrantės kurorto dienos“ kviečia sulėtinti tempą ir unikalioje gamtoje prisiminti intelektualias, kultūrinį gyvenimą kurorte atspindinčias vasarojimo tradicijas. Prieš pat festivalį Kuršių nerijos kultūros puoselėtoja Aušra Feser pasakoja, kaip poilsiautojai žvejams atvėrė pasaulį ir kodėl prie jūros vežė sužeistus karius.
– 2001-aisiais Juodkrantei buvo suteiktas kurorto statusas. Nors daugelis šį miestelį vis dar matome, kaip ramią vietą poilsiui prie jūros, vis dėlto jam netrūksta potencialo būti aukšto lygio sveikatinimosi kurortu.
– Taip, į kurortą žmonės pirmiausia važiuoja gydytis, gerinti sveikatos. Tarpukariu pacientams netgi išrašydavo receptą – dvi savaitės Juodkrantės miškų oro. Tas jūros derinys su sengire turėjo rimtą poveikį sveikatai, ypač kvėpavimo takams, ir tikrai buvo stipriai propaguojamas. Ir dabar Kuršių nerija išsiskiria itin švariu oru, kuriame nėra kietųjų dalelių taršos.
Man padarė įspūdį faktas, kad prie jūros veždavo sužeistus kareivius, kaip prie nuskausminančios ir raminančios priemonės. Pasirodo, jūros vandenyje esama bromo, kurį deda į raminamuosius vaistus. Per bangų mūšą juo kvėpuojame, todėl vaikščiodami palei jūrą nurimstame ir mums pasidaro taip gera. Šios cheminės medžiagos maiste praktiškai nėra, o jūros vanduo tai suteikia.
Po Kuršių nerija kilometro gylyje turime apie 45 laipsnių karščio vandens sluoksnį, kurį galima būtų naudoti sveikatinimosi vonioms. O marių dugne yra toks minkštas organikos pilnas molis, marių mergelis, įkaitintas jis organizmui per odą perduoda mineralus. Juodkrantės kurortas yra labiau istorinis, šiuo metu sveikatinimo paslaugos čia teikiamos minimaliai – jogos užsiėmimai, nedidelis SPA centras „Juodojo kranto ritualai“, kurį visi palaikome ir mylime.
– Kuršių nerija keliautojų kadaise buvo vadinama atšiauriausia žeme. Vietiniams nuolat reikėjo bėgti nuo slenkančio smėlio, su savimi pasiimant ir trobas – vaizdas, primenantis Kobo Abės knygoje „Moteris smėlynuose“ aprašytą pasaulį. Vėliau Juodkrantės žvejų kaimas virto garsia kurortine gyvenviete su poezijos skaitymais, šokiais. Šios dvi visiškai skirtingos tapatybės audrina vaizduotę.
– Taip. Ir būtinai reikia apie tai kalbėti. Tu eini žeme, kuri po smiltelę sunešta iš jūros. Kadaise ji kėlė siaubą, o vėliau tapo oaze, kuri ir dabar džiugina žmones. Anksčiau kunigas net pamariu praeiti negalėjo, nes kopa krito stačiai į marias, turėjo lipti per kalnus tris valandas. Ir staiga tas pamarys, kuris buvo atšiaurus blogis, tampa absoliučiu grožiu, vieta gyventi. Tai, ką mes Juodkrantėje matome geriausio, yra žmonių, intuityviai nujautusių vietos privalumus, sprendimai.
Būtent žmonės kurdami kurortą nusprendė, kad miškas yra gėris, todėl įrengė apie šešiasdešimties kilometrų ilgio pasivaikščiojimams skirtas promenadas. Beveik visos jos likę ir naudojamos iki šiol. Jau vien tai, kad galime eiti prieš 2500 metų iš jūros atkeliavusiu smėliu yra kažkoks stebuklas. Prie kurorto idėjos populiarinimo šiais laikais labai prisidėjo istorikės dr. Nijolės Strakauskaitės knygos ir paskaitos. Atsirado pasididžiavimo jausmas, kad Juodkrantė turi tokią galingą istoriją.
Juodkrantei labai pasisekė, kad ji turėjo tilžiškį Eduardą Stellmacherį. Jis užuodė, kad esant galimybei patogiai atvykti garlaiviu, ši vieta turėtų didžiulį potencialą. Ir suvokė, kad reikia ne tik viešbutį pastatyti, bet ir parodyti žmogui, kas Juodkrantėje gražaus ir įdomaus. Kodėl visiems šis kraštovaizdis buvo įdomus? Dėl savo įvairovės: visai šalia yra šlapynės, sengirės, kalnus primenančios kopos, jūros ir lagūnos pakrantės ir į dykumas panašūs kraštovaizdžiai. Neįsivaizduoju kito tokio daugialypiškumo kraštovaizdžio. Eduardas Stellmacheris įkūrė Kurorto komitetą, kuris rūpinosi Juodkrantės kurortu. To reiktų net ir dabar.
– Vedate žmones į žygius, kuriuose kalbate apie tai, kaip mus veikia kraštovaizdis. Su festivalio „Juodkrantės kurorto dienos“ svečiais taip pat keliausite į vakarinį žygį, į miške esančią Vernerio regyklą. Kas tai per vieta ir kodėl ji yra įdomi?
– Vernerio regykla kažkada vadinta gražiausia vieta pasaulyje, iš jos matėsi nerealaus grožio vaizdas. Žmonės regyklą pasiekdavo eidami Bloksbergo promenada. Ėjimas ten buvo kaip vienas iš sveikatinimosi būdų. Dabar tai – mišku apaugusi kopa, vietoje regyklos pastatytas švyturys. Kadangi Juodkrantės kurortas garsėjo šitomis regyklomis ir promenadomis, labai gražu, jog Liudviko Rėzos kultūros centras nori istoriją atgaivinti.
Kai turi žinių apie gamtą, kultūrą, istoriją, apie buvusius žmones, pradedi visa tai matyti. Tik tiek, kiek turi galvoje, tiek ir matai. Sovietmečiu mes daug ko nieko nežinojome. Juodkrantė labai stipriai nukentėjo, visos gražiausios vilos praktiškai buvo sunaikintos. Ir tada daug kam daug metų Juodkrantės simboliu ir svarbiausia vieta tapo Raganų kalnas. Bet čia yra kur kas daugiau.
Žygyje į Vernerio regyklą pabandysiu perteikti tą jausmą, kad žmonės ne šiaip sau miško takeliu eina. Kadaise kažkam būdavo svajonė juo praeiti. O pasiekus regyklą bus galima pasigrožėti muzikos ir šviesų instaliacija prie Juodkrantės švyturio.
– Juodkrantė – ne tik pirmasis kurortas Kuršių nerijoje, bet ir vienas žinomiausių kurortų rytinėje Baltijos pakrantėje iki I-ojo Pasaulinio karo. XIX–XX a. gyvenvietė garsėjo savo atmosfera, gamta bei aktyviu kultūriniu gyvenimu. Kokios tai buvo vasaros, ką čia atvykę žmonės veikdavo?
– Juodkrantės miestelis buvo labai gyvas. Kaip savo knygoje rašo dr. Nijolė Strakauskaitė, savaitgaliais per dieną prisišvartuodavo septyni ar aštuoni garlaiviai ir pasklisdavo minia gerai nusiteikusių žmonių. Buvo įrengtas gydyklų kompleksas „Luizės maudyklos“ – mūsų laikų SPA centro atitikmuo.
Pramogos taip pat būdavo labai svarbios, šokiai ir koncertai – neatskiriamas kurorto atributas. Tai būdavo tikra šventė, kada tu užsimiršti ir tiesiog maloniai leidi laiką. Turi pamiršti save ir savo problemas – tai yra gijimas. Ir dabar turėtų būti toks tikslas.
– Ar šis dvigubas Juodkrantės charakteris – kurortas ir kartu žvejų kaimelis – buvo pagrindas rastis įtampai tarp vietinio žvejo ir į kurortą atvykusio poilsiautojo? Ar būta trinties?
– Taip, bet kaimo žmonėms poilsiautojai buvo durys į pasaulį. Iki 1860-ųjų Juodkrantė buvo mažas, skurdus, niekam nežinomas žvejų kaimelis. Vietiniai nebuvo nieko matę, apart turgaus, kuriame moterys pardavinėdavo žuvį. Jauni vyrai džiaugdavosi gavę kvietimą į armiją, nes turėjo progą kažkur išvažiuoti.
Vienas kunigas būrė jaunuolius į sporto draugijas vien tam, kad jie išvažiuotų į varžybas, pamatytų kitų žmonių. Reakcijų į poilsiautojus būdavo įvairių. Vieni laikėsi tradicijų ir nepakęsdavo, kad kažkas lenda, šniukštinėja po namus. Kiti iškart prakuto, suprato, kad taip galima užsidirbti ir geriau gyventi, ėmė statyti verandas, kur tiekdavo pusryčius.
– Ar mes, lietuviai, pažįstame savo Kuršių neriją?
– Apie Kuršių nerijos grožį ir ypatingumą aš pati pirmiausia išgirdau iš užsieniečių. Jie sakydavo: ar jūs bent suprantate, ką turite? Nuo sovietmečio lietuviams likęs įprotis į Neringą važiuoti pasideginti, pasimaudyti, nueiti į kokį koncertą. Mano misija yra skleisti žinią apie Kuršių nerijos kraštovaizdžio grožį ir unikalumą. Juodkrantė yra stebuklas, kokio reta pasaulyje. Bet kaip sakydavo kraštotyrininkas Henris Fuchsas, Kuršių neriją lanko giliaminčiai keliautojai. Nereikia, kad tūkstančiai žmonių vaikščiotų po mišką. O tie, kam reikia, jie atranda.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė
Festivalis „Juodkrantės kurorto dienos“ vyks birželio 28–30 dienomis.
