Ruošdamiesi kitam kelionės etapui jie susidūrė su sunkumais: pasirodo, Katmandu išgryninti pinigus taip pat lengva, kaip paguldyti jaką ant menčių. Apie visa tai – naujame Algirdo tekste.
Nusiplovę Holi festivalio dažus kibome į pasiruošimo kelionei darbus. Dar prieš atvykdami į Katmandu susidraugavome su dviračių gamintojų „Giant“ atstovais Nepale. Jie maloniai pasiūlė priglausti mūsų dviračių dėžes ir pasinaudoti jų dirbtuve, ruošiant „ratus“ kelionei.
Pietaujant paaiškėjo, kad jų klubo dviratininkai vieno žemės drebėjimo Nepale metu kaip tik treniravosi epicentro zonoje. Praėjus vos kelioms minutėms po drebėjimo jie puolė padėti nukentėjusiems žmonėms.
Nepalo cross country dviračių čempionas Ajay pasidalino keletu nuotraukų iš nelaimės vietos klubo feisbuko puslapyje ir iš karto sulaukė netikėtos pagalbos iš įvairių pasaulio šalių.
„Po drebėjimo gal savaitę neturėjome interneto. O kai prisijungėme ir patikrinome savo elektroninį paštą, radome daugybę žinučių su pinigų pervedimais. Tad atidarėme savo NGO – ten visi norintys ir galintys paremti pinigais juos vedė. Už surinktas lėšas jau pastatėme 6 mokyklas. Turime projektą dar dviem pastatyti. Tačiau surinkti pinigai jau baigėsi“, – pasakojo Ajay.
Nusprendėme, kad pasiruošę savo kelionei abu su Gedmantu ir Ajay pirmiausia aplankysime tas vietas, kur numatytos mokyklos. Pažiūrėsime, kuo galėtume padėti.
Tiesa, turime problemų su pinigais. Skirtingose sąskaitose esame surinkę virš 10 tūkst. eurų. Bet juos išgryninti Nepale taip pat lengva, kaip paguldyti jaką ant menčių.
Prieš atvažiuojant kelis kartus pasitikrinome, ar iš kiniškos kortelės, kurioje yra didžioji dalis lėšų, galėsime vietoje, t.y. Nepale, išgryninti pinigus. Atrodė, kad viskas bus gerai. Tačiau Katmandu paaiškėjo, kad visi bankomatai čia veikia senų magnetinių kortelių principu, o Kinija jau pažengusi ir mūsų kortelė turi „chip'ą“, taigi, nė vienas bankomatas Nepale jos neaptarnauja...
Neturėdami kitos išeities ir norėdami kuo greičiau kibti į darbus, nusprendėme naudoti savo asmenines lėšas projektui, o vėliau atsirokuoti.
Bet Nepalo rupijos kursas lyginant su euru yra 1 – 120. Tad čia iš bankomato išsiėmus 300 eurų (35 tūkst. Nepalo rupijų) atsimuši į vietinio banko dienos limitą – maksimalią dienos pinigų išgryninimo sumą.
Šiandien nuo ryto žygiuoju iš vieno banko į kitą, bandydamas atsidaryti nepalietišką sąskaitą, kad galėtumėme į ją pervesti ir išgryninti pinigus. Nepale veikia daugiau nei 20 komercinių bankų. Kiekvienas jų turi skirtingas taisykles.
„Everest“ bankas lyg ir galėtų atidaryti man sąskaitą tą pačią dieną, bet reikia gauti kažkokį no objection letter iš Lietuvos konsulato Nepale. Tam, kad gaučiau tą „stebuklingą“ laišką, konsulas Rameswor Sapkota turi oficialiai kreiptis į artimiausią Lietuvos ambasadą (kuri yra Indijoje). Tik gavęs oficialų jų patvirtinimą jis galės išrašyti man reikalingą laišką.
Susisiekiau su konsulu, kuris pakvietė atvykti pas jį. „It's very near to the where you are, just come to the Kathmandu hostel and give me a miss call“ (Tai labai arti. Nueikite į Katmandu jaunimo viešbutį ir „pamajakinkite“ man), – sako konsulas.
Atkulniuoju prie minėto viešbutuko. Prie manęs pribėga violetiniu megztiniu apsivilkęs berniukas ir kviečia eiti kartu. Siaurais skersgatviais braunamės tarp namų, užlipame į antrą aukštą, kur tamsiame kambariuke po plakatu, kuriame pavaizduoti Lhasoj (Tibete) esantys rūmai, sėdi konsulas Rameswor.
Po trumpo mandagaus pokalbio apie Lietuvą einame prie mano reikalo. Klausiu, kaip greit jis galėtų man tą laišką parašyti, nes mūsų laukia darbai. Konsulas šypsosi lyg ką rūgščiai suvalgęs, o aš suprantu, kad šansų greit turėti rankose tą laišką beveik neturiu.
Užburtas biurokratinis ratelis sukasi, laikas tempiasi, vilčių sutvarkyti šitą reikalą šiandien mažėja.
Vidurdienį, kai gatvės triukšmas pasiekia maksimalų decibelų skaičių, o oras nuo dulkių tampa sunkiai permatomas, ateina į „Nabil Bank“. Pasikalbame su banko vadovu. „Jokių problemų“, – nuramina mane, išgirdęs ko noriu.
Tiesa, prieš tai pildome kokias 40 formų, ant kurių padedu apie 70 parašų ir laukiu patvirtinimo. Maždaug po trijų valandų, kurias praleidau banke ir užpildžiau visus popierius, sužinau, kad bankomato kortelę turėsiu tik po 15 dienų...
Tačiau išeitį vis tiek turime: gaunu čekių knygelę! Tad norint kuo greičiau pradėti misiją belieka prašyti draugų pagalbos ir persivesti pinigus per „Western Union“. Tada, prisikimšus pilnus maišus rupijų, traukti pagalbos laukiančių nepaliečių link.
P.S. Šiandien laikraštyje perskaitėme, kad Girkha regione, kuris buvo labiausiai sugriautas per žemės drebėjimus, praūžė audra. Daugelis laikinose palapinėse gyvenančių žmonių liko be stogo. Ši žinia dar labiau kaitina kraują kuo greičiau keliauti.
Sekti keliautojų istoriją galima jų „Facebook“ puslapyje.
