Kuo lietuvę taip sužavėjo tolimi Azijos kraštai? Kuo įdomi Kinija ir jos žmonės? Kokių iššūkių jai teko patirti keliaujant? Apie visa tai ir dar daugiau Goda atvirai papasakojo 15min.
– Goda, kaip ir kada tavo gyvenime atsirado kelionės?
– Toks įspūdis, kad gimiau su kelionių genu. Kiek pamenu, dar būdama vaikas, dažnai sapnuodavau vaizdingus peizažus, nors augau ant Sovietų Sąjungos „uodegos“ ir per perestroiką, kai nė iš tolo nebuvo tokio kelionių kulto ir tiek informacijos apie egzotiškiausius pasaulio kraštus, kiek dabar.
Mano pirmosios kelionės į užsienio šalis buvo autobusinės su mokykla. Vėliau, paauglystėje, reikėjo adrenalino, norėjau kelionių, apie kurias paskui galėčiau pasakoti anūkams, todėl tranzuodavau.
Vieną vasarą su artimų draugų kompanija leidomės autostopu į Vokietiją. Norėjome pasiautėti anais laikais garsioje reivo šventėje – Meilės parade Berlyne. Aišku, tėvams visko primelavome, kad jie per daug nesijaudintų.
Visada nokinau mintį keliauti į Aziją, tarytum ten būčiau kažką pametusi.
Iš tų nuotykių tikrai sukrito nemažai istorijų ir pamokų, iš kurių galiausiai net ne visas anūkams išdrįsčiau papasakoti! Bet iš kai kurių, nuosaikesnių, po daugelio metų gimė straipsnių: apie nakvynę Berlyne ant suolo, po kuriuo visą naktį lakstė katinų dydžio pacukai, apie vairuotoją sutenerį iš Rygos, kuris mus, dvi merginas, nužvelgęs nuo galvos iki kojų, konstatavo, kad netiksim jo „rinkai“, nes esame per kuklios, apie tai, kaip išsisklaidę tranzuotojai be jokio mobiliojo ryšio rasdavo būdų susitikti svetimuose tolimuose miestuose.
Vis dėlto visada nokinau mintį keliauti į Aziją, tarytum ten būčiau kažką pametusi. Aišku, paauglystėje vaizdą apie Indiją, Himalajus iš knygų susidariau labai romantišką ir be galo mistišką. Nors, kai pagalvoju, ir dabar didžiąja dalimi jis toks ir išliko.