Ne be reikalo Šešuolėlių Švč. Mergelės Marijos, Visų malonių Tarpininkės, bažnyčia vadinama „gotikos šedevru“. Grakštūs įvairių dydžių ir formų bokšteliai stiebiasi į dangų, eksterjeras subtiliai dera su ją supančia aplinka, o fotogeniški laiptai žemyn nuveda į Širvintos slėnį.
Publikacijoje „Šešuolėlių bažnyčios istorija“ Juozas Lebionka yra rašęs:
„Viena gražiausių ne tik Širvintų krašto, bet ir visos Lietuvos bažnyčių yra buvusiame Šešuolėlių II dvare. Ji žavi ne savo didumu ar vidaus puošybos įmantrumu, o architektūros grožiu ir subtilia darna su vietove. Kaip liekna pasakų karalaitė ji stovi ant kalvos. Iš toli matyti šaunantis į dangų gotikinis bokštas, apsuptas senų klevų vainiku. Kalvos papėdėje ramiai vinguriuoja kukli, kaip ir viršum jos stovinti šventovė, Širvinta.“
Ši bažnyčia buvo pastatyta 1901–1910 m., ją dvarininkai statė kaip mauzoliejų sau. Tačiau gyvenvietės bažnyčios istorija – žymiai senesnė.
Dar iki 1744 m. buvo pastatyta koplyčia netoli dabartinės bažnyčios esančiame Šešuolėlių dvare, kuris priklausė grafams Kasauskams, vėliau – Šumskams. Šie ir pastatė pirmąją gyvenvietės koplyčią, ji anuomet iškilo medinė.
Pasakojama ir stebuklinga su bažnyčios parinkimo vieta susijusi istorija. Laikraštyje „Kregždutė“ aprašoma, kad prie dvaro augo didelė liepa, kurioje vieną dieną žmonės rado įkeltą Dievo Motinos su vaikeliu Jėzum ant rankų paveikslą. Paveikslas buvo nuneštas į už kelių kilometrų esančią Alionių bažnyčią, bet kitą dieną paveikslas esą stebuklingai vėl atsidūrė liepoje. Kelis kartus nešioję paveikslą ir vėl jį radę liepoje, Šešuolėlių dvaro žmonės pastatė toje vietoje mažą medinę bažnytėlę.
„1863 metais rusų valdžia uždraudė kunigui gyventi Šešuolėliuose — bažnytėlė liko stovėti tuščia. Bažnytėlė sudubo iš senatvės ir todėl buvo sugriauta. Naujos bažnyčios statyti valdžia neleido. Ilgai rūpintasi, prašyta“, – rašyta laikraštyje „Kregždutė“.
Galiausiai tik XX a. pradžioje buvo pradėta statyti nauja – jau mūrinė – bažnyčia šiek tiek tolėliau nuo buvusios, pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą. Dėkoti už tai reikėtų grafui Grabauskui ir Širvintų klebonui kunigui Jonui Navickui.
„Aukštame Širvintos pakriaušyje stovi balta, lyg jaunamartė, bažnytėlė ir meilingai dairosi po gražią apylinkę burdama aplink save gyventojus Dievo garbei ir gražiam gyvenimui“, – rašome „Kregždutėje“.
Maldos namų grožis žavi ne tik tikinčiuosius, bet ir mokslininkus. J.Lebionka rašo, kad inžinierė architektė, architektūros daktarė Algė Jankevičienė prie žymiausių mūsų šalies neogotikinių katalikų bažnyčių priskiria ir šią.
