Kol viskas dar šviežia, kol sapnas dar šildo perkrautą galvą, kol šuo dar tyliai guli prie kojų ir nesiprašo vedamas į lauką, nusprendžiau parašyti apie tai, kas jau seniai kelia nerimą.
Apie tai, kuo jau seniai norėjau pasidalinti – mintimis apie šiltą šalį, gyvuojančią tūkstantmečius, turinčią nuostabią istoriją. Apie ten gyvenančius žmones, apie tai, kaip Graikija laikoma visos kultūros motina, o galiausia, apie tai, kaip ten gyventi (ne)gera, net ir didžiosios ekonominės krizės laikotarpiu.
Pamenu, į Graikiją atvykau ieškoti nuotykių. Tą ir suradau. Aistringi meilės romanai, priekabiaujantis darbdavys, kurio degalinės sieną naktį išpurškiau grafiti dažais, o ryte išėjau iš darbo.
Tai apie viską iš pradžių. Atvykimas. Pamenu, į Graikiją atvykau ieškoti nuotykių. Tą ir suradau. Aistringi meilės romanai, priekabiaujantis darbdavys, kurio degalinės sieną naktį išpurškiau grafiti dažais, o ryte išėjau iš darbo.
Tikri ir netikri draugai. Savaitė darbo konsumacijos bare ir per ją numesti 12 kilogramų, kur, gera žinia, prie klientų nėjau, kadangi buvau ir taip graži, leido tik pilstyti gėrimus merginoms, kurios juos ir uždirbinėdavo, palaikydamos kompaniją nukaršusiems graikams.
Mėlyna Jonijos jūra, kalnai, atrasta meilė sportui ir sportininkams (!), streikas, ekonominė krizė ir dar keletas meilės romanų, kurie, beje, visi baigėsi gan tragiškai.
Įsitvirtinimas
Paskutinius porą metų gyvenau gan sėslų gyvenimą, mažoje saloje, priklausančioje Jonijos jūros salų periferijai – Lefkadoje, kitaip dar vadinamoje Lefkas. Toje mažoje saloje, buvo dar mažesnis kaimelis, vadinamas Vasiliki, vasaromis gyvenantis iš turizmo, o žiemą liekantis su dviem šimtais vietinių gyventojų, besiverčiančių žemdirbyste.
Čia niekada nereikėdavo skubėti, niekada neprireikė žieminių batų ar kailinių. Čia 9 mėnesius per metus švietė saulė. Galvoje vis dažniau sklandė mintis, kad Lietuvon grįžti nebesinori. Šioks toks vyras pašonėje (jei nežvejodavo ir nesportuodavo, tai atrasdavo laiko ir mane pamylėti), stabilus darbas sumuštinių bare – kavinėje – interneto kavinėje – kokteilių bare (taip, graikai mėgsta iš verslo išspausti maksimumą), stabilios pajamos, kelios draugės lenkės, pora graikių ir bičiulis albanas.
Butelis ant jūros kranto, trys šunys kieme ir dar daugiau kačių. O ką jau kalbėti apie buriavimo burlente pamokas, motorolerį ir downhill‘o dviračių sportą.
Ekonominė krizė
Vos atvykus į Graikiją, jau sklandė kalbos apie gresiančią ekonominę krizę. Tuometinė šalies valdžia jau buvo pradėjus postringauti apie Vokietijos spaudimą susiveržti diržus, apie paramos paiešką ir visą euro zoną.
Beje, tuo metu dar buvo sunkoka suprasti, kas ir ką palaiko. Ko bus imtasi prevencijai ir ko iš viso to tikisi ir kuo tiki Graikijos žmonės. Vėliau, pradėjus suprasti graikų kalbą, dar vėliau išmokus ja skaityti, tapo dar įdomiau sekti kasdienes aktualijas iš kitos pusės.
Pamenu, kasdien sulaukdavau laiškų iš geriausių draugų ir giminių, o visi buvo maždaug vienodo turinio: „Ką tu ten veiki? Juk badu numirsi! Grįžk namo, čia bent jau saugu, ir koks albanas ar pakistanietis peiliu nenudurs, ar Molotovo kokteilis pro langą neįskris.“
