Mano pirmoji graikiška pažintis buvo su Kretos sala. Visi buvę toje saloje liaupsino salos grožį, maistą, na tiesiog nereali sala. Nuvykus jaučiausi apgauta: pakrantė plika, jūrinių vėjų apkramtyta, vien ožkos ir bulvių laukai.... o kur romantika, rojaus kampelis ir kiti epitetai?
Po kelerių metų vėl nuskridau į Kretą dar kartą įsitikinti neklydusi nurašydama į tą „pliusų sąrašą“, kuris aiškiai teigia, jog buvau ir nebegrįšiu. Supratau padariusi klaidą aną kartą tūnodama tik pajūryje, prie savo viešbučio, kurį galbūt ne per geriausiai pasirinkau, nes tuo metu dar nedirbau turizmo srity ir nežinojau galimų niuansų.
Už pirmos grandinės kalnų atsiverė tarsi kitas pasaulis, kupinas žaliuojančių alyvmedžių giraičių, derlingų klonių ir dramatiškų tarpeklių. Sustojęs laikas kaimeliuose vertė stabtelėti, išgerti frape kavos ir tiesiog pasvajoti. O kai išalkdavau važiuodama nuomotu automobiliu, sustodavau į kavinę panašiame namelyje, kur visi šeimos nariai puldavo nešti ant stalo graikiškas salotas, gausiai aplietas alyvuogių aliejumi, vietinės naminukės apetitui sužadinti, o ant grotelių skaniai imdavo čirškėti kepama mėsytė. Nė vienas šeimos narys nemoka angliškai, o jūs nemokat graikiškai.... kažin ar tai didelė bėda, kai šypsena ir rankos – universali ir visiems suprantama kalba.
Nuomota mašinyte riedėdavau be jokio žemėlapio ir plano, tik vakarop jį išsitraukdavau, norėdama rasti kelią į viešbutį atgalios. Kaip tikra savo tautos dukra užklydusi į apelsinų plantaciją, atidžiai apsidairiusi, skindavau apelsinus, laudama pasirodančio ūkininko su druska užtaisyta muškieta. Mano laimei, apelsinų saugotojų nepasitaikė. O apelsinų skanumas buvo neišpasakytas, kaip, beje, ir vynuogių, kurias ne tik skyniau, bet ir visais rakursais fotografavau. Graikams gal tai atrodo juokinga, bet man tai gražiausios nuotraukos, kai saulės blyksniuose raibuliuoja vynuogių kekių margumynas. Kreta automobiliu buvo išmaišyta nuo Viduržemio iki Libijos jūros, paliekant kampelį dar kitam kartui. Iš kas antros močiutės, stovinčios pakelėje, buvo nupirktas ryšelis su skaniausiais apelsinais. Apžiūrėtos Kretos privalomos turistinės vietos, juk ne be reikalo jos tokios. Mįslingas Samarijos tarpeklis, į antikinius laikus perkeliantys Knoso rūmai, galingojo Dzeuso gimimo uola... Išvaikščiotos visos Retimno, Malijos ir kitų kurortinių miestelių gatvelės.
O juk tai ne tik sala, galinti pasigirti griuvėsiais, viduramžius menančiais miestais, skaniu maistu ir linksmuoliais žmonėmis.
Jau gerokai po kelionės į mano rankas pakliuvo Viktorijos Hislop knyga „Sala“. Knygoje perskaičiau apie kitokią Kretą... Buvau Spinalongos saloje ir vaikščiojau po salą, į kurią kažkada praeityje perkeldavo gyventi raupais sergančius žmones. Tačiau dairantis turistiškai, vargiai ar gali įsivaizduoti, ką reiškė ten gyventi be šeimos, artimųjų, atskirtam nuo to, kas brangu. Ekskursijos metu vaikštant po Spinalongą nejauku, gal todėl kad suveikia savisaugos instinktai, o jei kur prisilietusi susirgsi raupais, net ir praėjus tiek laiko. O ką reiškė anuomet ten gyventi?
Kita sala, kuri yra netoli Kretos, – Santorinio sala. Iš toli pasitinka tarsi snieguota viršūnė, o priartėjus supranti – tai ne sniegas, tai baltieji nameliai, mėlynais stogeliais. Romantikams skirta sala, tik ją pajusti galima ten praleidus ilgiau nei kelias valandas.
Kiekvienas randam tai, ko ieškom, tik gal kartais per daug prisisvajojam ir pamatyta vieta neatitinka mūsų susikurtos iliuzijos. Aš keliauju be išankstinių nuostatų ir svajoju jau nuvykus. Taip ieškau grožinės literatūros knygos, kuri man leistų pažvelgti į lankomą šalį kitomis akimis.
Pasak Šventojo Augustino: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį.“ O aš visuomet siekiu perskaityti knygą iki galo.
