Gran Kanarija – sąlyginai nedidelė sala, esanti Atlanto vandenyne netoli Afrikos krantų. Ji yra trečioji pagal dydį Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne. Domintis šia sala susidaro įspūdis, kad tai paplūdimio poilsiautojams pritaikyta vieta, nes būtent tokia informacija dominuoja kelionių organizatorių svetainėse ir keliautojų įspūdžiuose, bet aš radau kitokią Gran Kanariją, nes paplūdimio ir deginimosi nemėgstu.
Ir tai tikrai įspūdinga, kai 1560 kv. km plote gali atrasti beveik viską, kas yra Žemėje – kalnus ir lygumas, mini dykumą ir stačias uolas, vandenyną, upes, ežerus, tvenkinius, tropinius miškus ir pušynus, geltono smėlio paplūdimius ir juodomis uolomis nusėtas pakrantes, saulę, debesis, pakibusius ant kalno, vėją ir užuovėjas, krioklius, žaliuojančias palmes ir saulės išdegintus kanjonus, mažus kalnų miestelius ir šurmuliuojančius turistinius kurortus bei beveik už kiekvieno kampo atsiveriančias įspūdingas salos gamtos panoramas.
Žiemos ir sniego tik neradau, bet atvykus į Gran Kanariją vasario pabaigoje iš Lietuvos būtent sniego ir nepasigedau. Valanda kelionės automobiliu, ir iš saulėto paplūdimio, kur temperatūra žiemą siekia plius 20, staiga patenki į kalnus, ir tik nepamiršk prieš išlipant iš automobilio užsimesti bent lengvą vėjinuką, nes temperatūra kalnų miestelyje gali būti plius 5 ar 7 laipsniai pavėsyje vakarėjant.
Šiaurinė salos dalis yra kiek vėsesnė, labiau vėjuota, labiau laukinė, mažiau „turistinė“, nes ten mažiau smėlėtų ir šiltų paplūdimių, bet pilna mažų, tarp stačių į vandenyną besileidžiančių uolų įsispraudusių juodų akmenų ar juodo smėlio įlankėlių. Tiesa, ten ne bet kurią dieną pavyks išsimaudyti, o tik tada, kai vandenynas bus ramus ir nebus bangų.
Pietinė salos pusė bent keliais laipsniais šiltesnė, ten daug smėlėtų pakrančių, mažiau vėjo, atitinkamai mažiau ir bangų, augmenija retesnė, skurdesnė, miesteliai daugiau turistiniai, su eilėmis kavinukių ir smulkmenų parduotuvėlių pakeliui.
Pietinėje pusėje įspūdingos yra Maspalomaso kopos – tai tarsi mini dykuma šalia vandenyno, nesibaigianti plačiu ir ilgu paplūdimiu. Kam patinka vanduo, saulė, šiluma, deginimasis, daug parduotuvių, kavinių, daug žmonių, civilizacija, naktinis gyvenimas, manau, daugiau džiaugsmo atrastų būtent pietinėje salos pusėje.
Man pietinės Gran Kanarijos pusės ir Maspalomaso užteko vienai dienai, ir labai džiaugiausi grįždama į šiaurinę pusę, kur kad ir vėsiau, daugiau debesų, dangus vis pagąsdina lietumi, bet gamtos panoramos įspūdingos, aukštesni kalnai, ir jie nužymėti įvairaus ilgio bei sudėtingumo trail takais.
Apsistojom su šeima Agaete miestelyje – salos šiaurės vakarų dalyje. Tai mažytis miestelis, iš kurio, jei tik nedebesuota, matosi Tenerifė su didingai iškilusia Teide.
Puikūs takai trail bėgimui ar vaikščiojimui iš Agaete veda tiesiai į kalnus. Uždarai namų duris ir gali pasileisti tiesiai į kalnus, kur galima rasti 1000 vertikalių metrų pakilimą iš karto, krioklius ir šalia jų vingiuojančius siaurus takelius, o pasiekus viršukalnes atsiveria gražios salos panoramos. Daug kartų džiaugiausi, kad apsistojome būtent Agaete, nes tai turbūt puikiausia vieta mėgstantiems aktyvų poilsį kalnuose. Viskas šalia – ir kalnas ir vandenynas, ir kelios parduotuvės, kavinės su geromis kainomis ir porcijų dydžiais, mažai šurmulio ir daug gamtos.
Gran Kanarija kalvota, kalnuota sala. Jos viduriu eina El Cumbre kalnų grandinė, ir šie kalnai tikrai verti aplankymo, nes jie labai vaizdingi ir įdomūs.
Aukščiausias Gran Kanarijos kalnas yra Pico de Las Nieves, kurio aukštis yra 1949 metrai virš jūros lygio. Tai nėra daug, ir norint ten užlipti tikrai nereikia nei specialaus pasiruošimo, nei specifinių žinių, kopti galima sužymėtais skirtingo ilgio takais, kurie yra nuo keleto iki keliolikos kilometrų ilgio ir prasideda skirtingose vietose. Nuo šio kalno atsiveria gražūs salos vaizdai, matosi vandenynas ir visa kalnų grandinė. Bet viršukalnė ir žiemą yra gausiai lankoma bei pilna žmonių, nes kalnas labai lengvai pasiekiamas visiems norintiems – į pačią kalno viršūnę veda kelias, ir dalis viršūnės yra automobilių stovėjimo aikštelė. Norint daugiau laukinės gamtos galima pasirinkti kopti į kurią kitą kiek žemesnę viršūnę, kur vaizdai bus tie patys, bet bus daugiau pačios gamtos.
Bene žymiausia salos vieta yra Rogue Nublo – 67 metrus nuo pagrindo iškilusi įspūdinga vertikali uola, esanti 1813 metrų virš jūros lygio aukštyje. Roque Nublo matomas beveik visose Gran Kanarijos lankytinų vietų lankstinukuose, ir bet kuriuo metu ten tikrai bus nemažai žmonių. Uola yra pačiame salos viduryje ir pasiekiama važiuojant link jos vingiuotais ir vaizdingais kalnų keliais, o artėjant jos link įrengta ne viena apžvalgos aikštelė, kur Roque Nublo didingai iškilęs kalnų panoramoje.
Pėsčiomis ar bėgant Roque Nublo pasiekiamas labai įvairiais, skirtingo ilgio ir iš skirtingų vietų vedančiais takais. Tai įspūdinga vieta, dažnai pavadinama Marsu ant Žemės. Uolos, akmuo ir ne vieno augalėlio sukuria tikrai įdomų ir išskirtinį vaizdą bei nuotaiką, aplink besidairant visur į tolį matomos kalnų panoramos, o saulei leidžiantis uolos nusidažo auksine spalva, o kalnų horizontai įvairaus tamsumo mėlyna ir matosi, kaip raudona saulė pasislepia už jau juoduojančių kalnų. Vaizdai ten verti kelionės į salos vidurį.
Ko gero vaizdingiausiomis panoramomis iš salos miestelių galėtų pasigirti Artenara. Tai nedidelis pietiniame kalno šlaite įsikūręs miestelis, iš kurio atsiveria įspūdingi kalnų vaizdai su Roque Nublo ir kitomis uolomis. Artenara yra aukščiausiai įsikūręs salos miestelis, jis yra 1230 metrų virš jūros lygio aukštyje.
Ten važiuojant reiktų nepamiršti bent jau plonos striukytės, ir čia verta ne tik sustoti kavos, bet ir pasivaikščioti ar pabėgioti, nes iš miestelio į visas puses pasileidžia takai su gražiomis panoramomis. Keliaujant po kalnus šalia Artenara galima sutikti ir vietinį piemenį, ramiai sau ganantį avis, sodybos kieme pririštą per visą slėnį baubiantį asilą, kuris kasdien turi vaizdą, vertą desktopo viršelio. Ar galima ramiai sau pasėdėti ant uolos užuovėjoj bestebint kalnus.
Geriausia ir įspūdingiausių panoramų pamatyti galima tuomet, kai oras skaidrus, debesys reti ir matosi toli. Visgi, kartais taip nutinka, kad išvykstant pakrantėje šviečia saulė, o pavažiavus kalnų link matosi, kad jie paskendę rūke ar debesyse. Būtent taip nutiko išvykus į Tamadaba nacionalinį parką Gran Kanarijos vakarinėje dalyje. Tai parkas, kuris žymus dėl didingų spygliuočių miškų ir įspūdingų panoramų su Teidės vaizdu, atsiveriančių nuo viršukalnių.
Viršukalnės šį kartą buvo paskendusios debesyse, jokių vaizdų nesimatė, bet stovėti ant uolos krašto, kai aplinkui matosi tik baltas debesis, yra savaip įspūdinga ir įdomu. Tarsi stovėtum prie pasaulio krašto, kur daugiau nieko nėra – tik balta migla. Migloje ir debesyse paskendęs mistiškai bei išskirtinai atrodo ir miškas – didingas, šiek tiek baugus ir paslaptingas, beveik toks pats, kaip tasai miškas filme apie Harį Poterį, kur vaikams neleisdavo eiti.
Bent vieną dieną pabūti miške, kurį apgaubė debesis yra labai įsimintina, o takų, kaip ir visur Gran Kanarijoje, yra visokio ilgio ir iš visur einančių – nuo 1,5 km ilgio, kuriuos gali įveikti visi, iki keliasdešimt kilometrų ir pan.
Sala, kuri maža ir kartu labai kontrastinga, apvažiuojama ir išnarstoma per kelias savaites. Ten jau vien keliaujant iš taško A į tašką B dažniausiai teks pravažiuoti bent kelias apžvalgos aikšteles, kur norėsis sustoti ir įsiamžint vaizdus. Saloje tiek pakrantėse, tiek ir kalnuose yra įdomių ir jaukių miestelių, kuriuose verta nors trumpam sustoti.
Keisto pavadinimo miestelis Teror išskirtinis savo puošnumu ir ypač balkonų raižiniais, Arucas didžiuojasi viena įspūdingiausių saloje juodo akmens bažnyčia, o Las Palmos Vegueta dalis jungia įvairių laikotarpių architektūrą. Sala tokia nedidelė, kad ultratrail varžybose „Transgrancanaria“ 125 km trasos dalyviai perbėgs salą skersai, bet ne tiesiai, o dar ir pavingiuojant, ir laiko limitas šiam nuotykiui bus skiriama 30 valandų.
Tekstas buvo publikuotas V.Tomaševičienės tinklaraštyje „Bėgant“.