Šiandien noriu šiek tiek papasakoti apie Gran Kanarijos urvus. Vienuose jų įrengti muziejai, kituose dar ir šiandien gyvena žmonės arba juose laiko gyvulius.
Kaip žinia, pirmieji salos gyventojai guančiai savo būstus rengėsi urvuose. Tačiau šie nebuvo natūraliai gamtos suformuotos erdvės – jas išsikaldavo patys žmonės. Žinant tuometinius įrankius, galima tik įsivaizduoti, koks sunkus tai darbas. Šeimos buvo didelės, o kai kuriuose urvuose gyvendavo ištisos bendruomenės. Urvuose buvo laikomi gyvuliai bei maisto atsargos.
Gran Kanarijos saloje yra nemažai vietų, kur galima pamatyti urvus. Šiandien apie porą iš jų. Viena populiariausių – Barranco de Guayadeque slėnis, kuriame yra urvų kaimelis. Tai buvo mano pirmi pamatyti Gran Kanarijos urvai. Oranžiniai, geltoni, rodos prie kalno šlaito prilipdyti laiptai, durys, vienas kitas langas ir nedidelės terasos. Viskas išpuošta gėlėmis, prie vienų durų sukiojasi šuo, prie kitų ant suoliuko šnekučiuojasi du senukai, kiek toliau skara apsigaubusi moteris laisto gėles. Susitikus mūsų žvilgsniams – palinki geros dienos.
Rodos, nieko neįprasto, bet – už tų durų ir to vieno vienintelio lango – visas būstas. Ir aš jį įsivaizduoju drėgną, slogų, tamsų... Ir ta vienintelė akelė laukan kasdien stebima šimtų turistų akių. Mano galvoje sukosi: ne, tikrai nenorėčiau čia gyventi. Nors buvo be galo smalsu, kaip ten viskas viduje, bet negi belsiesi į duris... Nors skaičiau, kad pasibeldus jie noriai aprodo savo valdas.
Tiesa, ir nepasibeldus galima žvilgtelėti urvų vidun, mat Barranco de Guayadeque slėnyje yra informacinis centras-muziejus (Museum Guayadeque Centro de Interpretación del Barranco de Guayadeque), kuriame daug įdomaus ne tik apie senuosius gyventojus, jų būstus ir gyvenimo būdą, bet ir apie slėnį (augalus, uolienas, klimatą ir t.t.), bei pora užeigų, kurios įsikūrusios urvuose.
Mes lankėmės slėnio pabaigoje esančioje Tagoror užeigoje. Turistų pamiltas vietas (jei tik yra galimybė, ir nevyksta koks įdomus renginys, į kurį žūtbūt reikia) stengiamės lankyti ne savaitgaliais. Tad ir šį kartą be vargo randame staliuką. Ką ten staliuką – visą akmenį.
Užeiga didelė, daug erdvių, ir net nesitiki, kad viskas iškalta uolose (viename muziejuje skaičiau, jog iškalus kubinį metrą erdvės, išnešti reikėdavo keturis kubus skaldos!). Užeigoje galima paskanauti tradicinių Kanarų patiekalų. Bet mums rūpėjo labiau užeigos vidus nei maistas. Troškulio numalšinti visgi prisėdame. Prie gėrimų mums atneša šiltutėlių bandelių su gardžiaisiais padažais.
Barranco de Guayadeque slėnis dėmesio vertas ne vien dėl urvų, bet ir dėl gamtos. Tai – gamtinis draustinis, kuriame aptinkama daug endeminių augalų rūšių. Be to, šiame slėnyje rasti vertingiausi Gran Kanarijos archeologiniai radiniai. Dalį jų galima pamatyti jau minėtame informaciniame centre-muziejuje, o kita dalis čia rastų vertybių saugoma muziejuose Las Palmas mieste. Saloje apstu takų pėstiesiems, tad ne išimtis ir šis slėnis.
Na, o tęsiant urvų temą noriu paminėti ir aukščiausiai Gran Kanarijoje virš jūros lygio įsikūrusią gyvenvietę Artenarą (Artenara). Gyvenvietė nedidelė ir lyg niekuo neypatinga, jei ne aplink atsiveriantys nuostabūs panoraminiai vaizdai ir jais gėrėtis įrengtos apžvalgos aikštelės.
Užsukti čia verta ir dėl mažo etnografinio muziejaus, įkurto urvuose (Museo Museo Etnográfico Casas Cuevas). Kaip teigia patys muziejaus steigėjai, čia viskas sutalpinta į vienos šeimos būstą. Tad muziejus tikrai nedidelis, bet jaukus ir įdomus. Sienos beveik visur baltos. Ir balinamos jos nuo senų laikų visai ne dėl to, kad viduje būtų šviesiau. Po choleros epidemijos protrūkių kalkėmis balinamos sienos buvo būdas saugotis nuo ligų. Ilgainiui kasmetinis sienų balinimas tapo tradicija.
Muziejuje namų apyvokos daiktai, baldai, nuotraukos, puošybos elementai. Apie viską pasakojančio gido nėra, tačiau prie įėjimo į kiekvieną patalpą pateikiami trumpi aprašai įvairiomis kalbomis. Muziejaus lankymas buvo nemokamas, prie išėjimo ant stalelio stovėjo dėžutė: jei muziejus patiko – įmesk pinigą.
O aš galiu pasakyti, kad tuose urvuose nei niūru, nei tamsu, nei nyku. Žinoma, pirmykščiai žmonės šiuolaikinio apšvietimo neturėjo. Tačiau, kaip ir dabartiniai urvų gyventojai, guančiai būste turėjo tiek žiemą, tiek vasarą nekintančią maždaug +20 laipsnių šilumos temperatūrą: vasarą – nekaršta, žiemą – nešalta.
Artenaroje (o ir ne tik joje) taip pat apstu gyvenamų urvų. Kai kuriuos jų galima nuomotis atostogoms. Visi jie moderniai įrengti, tad gamtinių reikalų, kaip guančių laikais „po kaktusu“ atlikti tikrai nereikės.
