– Kaip susiklostė, kad atsidūrėte, rodos, pačiame egzotiškiausiame Europos kampelyje?
– Galima sakyti, visiškai netyčia. Studijuodama universitete nusprendžiau pasinaudoti studentų mainų programa. Svajojau išvažiuoti ten, kur šilta ir saulė žeme ritinėjasi. Teko girdėti, kad Ispanijoje studentams sekasi sunkiai, nes mokymasis vyksta ispanų kalba.
Kaimyninėje Portugalijoje studijos anglų kalba vyko, tačiau žemyninėje dalyje vietų universitetuose jau nebuvo. Kaip tik ėjo pirmieji metai, kai Vilniaus Gedimino technikos universitetas buvo sudaręs sutartį su Azorų universitetu. Mažai kas apie tai buvo girdėjęs. Tuomet ir sužinojau apie šių salų egzistavimą.
Niekuomet neplanavau gyventi ne Lietuvoje, o tuo labiau - saloje. Sakyčiau, net priešingai. Pirmą kartą čia atvykus 2009 m. pamaniau, jog tikrai negalėčiau gyventi nuolat apsupta to neaprėpiamo Atlanto vandenyno vaizdo, ir tai truks tik neilgą gyvenimo tarpsnį. Tačiau ketvirto kurso pabaigoje grįžau į Azorus rašyti baigiamojo darbo, o po studijų dalyvaudama dar vienoje programoje gavau darbą. Vis pasitaikydavo galimybė, skatinusi pasilikti.
– Kas į Azorus labiausiai patraukė atgal?
– Išsireiškimas „gyvenimo kokybė“ šiame Europos pakraštyje įgauna tikrąją prasmę. Gyvenant beveik 87 kartus mažesnėje už Lietuvą San Migelio saloje (jos dydis – 750 kvadratinių kilometrų) taip paprasta rasti laiko ir vietos atsipalaidavimui.
