Lietuvos pilių ir dvarų parkai – ypatingos vietos, kur vešinti augmenija supa didingus istorinius pastatus, kur išlikęs kraštovaizdžio, gamtinis ir kultūrinis paveldas. Tik čia galima atrasti senąsias liepų rėminamas parkų alėjas, apgalvotai įrengtus vandens telkinius, fontanus, skulptūras ir kitus dvarų teritorijas puošiančius bei kiekvieno kitokią, išskirtinę nuotaiką kuriančius elementus.
Dvarų parkai – tai išskirtinių asmenybių kurti, neretai ir garsių architektų suprojektuoti kraštovaizdžio kūriniai. Daugelis gerokai nukentėjo, nyko laikui bėgant, XX amžiuje, karų laikotarpiu ir sovietmečiu, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę imtasi juos atkurti ir vėl puoselėti. Kad šiandien lankytojai vėl galėtų žavėtis šiomis išpuoselėtomis žalumos oazėmis, įdėta daugybės žmonių, parkų darbuotojų ir įvairių sričių specialistų darbo.
Lietuvos pilių parkai
Panemunės pilies Jurbarko rajone parkas pradėtas kurti dar XVII amžiuje, vėliau rekonstruotas XVIII amžiaus pabaigoje. Tuomet buvo suformuotas peizažinio tipo parkas su tvenkinių sistema, dirbtiniu kraštovaizdžiu, pavėsinėmis ir žvėrynu, kuriame laikyti danieliai, taip pat oranžerija. XX a. I-oje pusėje pilies teritorijoje veikė saleziečių vienuolynas, parku rūpinosi vienuoliai.
Šiandien šis 15 hektarų ploto parkas vėl sutvarkytas, atvykus galima pasivaikščioti parko takais, pasidžiaugti apžvalgos aikštelėmis, vietiniais ir svetimžemiais augalais (parke auga daug senųjų medžių, kurių amžius siekia 100–400 metų: paprastieji ąžuolai, mažalapės liepos, pušys, klevai, pilkosios tuopos, baltieji gluosniai, kaštonai, uosiai, baltažiedės robinijos).
Tuo tarpu Trakų pusiasalio pilies lankytojams neatsivers didžiulio parko erdvės, tačiau istorinėje teritorijoje išlikę senojo parko, įkurto XIX amžiaus viduryje, fragmentai.
Dvarų parkų takeliais pasivaikščioti galima ir Vilniaus mieste
Tuskulėnų dvarą kadaise supo sodai, tvenkiniai ir jam priklausę didžiuliai medžioklės plotai, XIX amžiuje kurtas parkas su gėlynais ir mažosios architektūros statiniais. Šiandieną atvykę į miesto supamą dvarą gali pasivaikščioti po dvaro ir gretimoje teritorijoje įrengtą Tuskulėnų rimties parką.
Markučių dvaro parkas buvo įkurtas XVII amžiuje, XIX amžiuje pertvarkytas. Peizažinio tipo parke netoli dvaro pastato yra apžvalgos ir poilsio aikštelės, takai, keletas tvenkinių.
Netoli Vilniaus įsikūrusio Liubavo dvaro aplinkai išskirtinę aurą teikia istorinius pastatus supančių tvenkinių sistema. Išlikę dokumentai iš dar Žygimanto Senojo laikų, kuriuose užfiksuotas šių tvenkinių remontas. Aplink dvaro pastatus auga senų medžių, pro malūną teka upė Žalesa. Atvykusius čia pasivaikščioti užburia ypatinga, paslapties, ramybės ir grožio kupina šio romantiškojo dvaro aplinkos kuriama atmosfera.
Botanikos sodai dvarų aplinkoje
Botanikos sodų, įsikūrusių dvarų teritorijose, valdytojams tenka rūpintis dar ir paveldosaugine funkcija. Senųjų dvarų pastatų buvimas šiems sodams teikia išskirtinę aurą.
Kairėnų dvarvietėje Vilniuje parkas pradėtas kurti jau XVII amžiaus pradžioje. Banguotame peizažinio tipo parko reljefe išlikęs terasinis išplanavimas, gausu tvenkinių. Angliško tipo parkas Kairėnuose buvo įkurtas valdant Ipolitui ir Dorotėjai Lopacinskiams XIX a. pr. Kad parkas buvęs puikus liudija garsaus Lenkijos politiko ir botaniko S. Vodzickio (S.Wodzicki) teiginys, kad Kairėnų dvaro parkas vienas iš penkių geriausių šio stiliaus parkų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Kairėnų dvaro aplinkoje šiandien įsikūręs Vilniaus Universiteto botanikos sodas, nuo įkūrimo pradžios vietą keitęs net keturis kartus. 148 hektarus užimantis parkas į Kairėnų dvaro teritoriją buvo perkeltas 1974 m. Vienas turtingiausių augalų kolekcijų dydžiu Baltijos šalyse botanikos sodas lankytojams atviras nuo 2000 m., tai mėgstama vilniečių ir miesto svečių lankymosi vieta.
Aukštosios Fredos dvaro Kaune aplinka – dar viena puoselėjama gamtos turtų ir kultūrinio paveldo grožio oazė. Čia nuo 1923 m. veikia Kauno, dabar – Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas. Kertinį akmenį būsimai sodo oranžerijai tuomet padėjo prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Po visą šalį išsibarsčiusius Lietuvos dvarus supa augalų gausa ir įvairovė, juosia vaizdingi parkų takai
Alantos dvaro Molėtų rajone parkas buvo įkurtas XIX amžiaus antroje pusėje, apie 1870 m. Rūmų link veda kelias, centrinėje dalyje įrengtas gėlynas. Žinoma, kad anksčiau priešais dvaro rūmus stovėjo marmurinės Jupiterio ir Veneros skulptūros, keturi apvalūs akmeniniai stalai, suolai, vilko ir liūto figūros. Parke yra keletas tvenkinių, vyrauja vietinės medžių rūšys, auga ir totoriniai, sidabriniai, ginaliniai klevai, kaštonai, baltosios tuopos, galima pasivaikščioti mažalapių liepų alėjomis.
Pienionių dvaro Anykščių rajone parkas įkurtas XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Tuomet dvaro šeimininkai Siesickiai rūpinosi unikaliu parku. Apie 1870 m. į Pienionis atvyko čekų kilmės sodininkas Pranciškus Leineris, kurio dėka, pasakojama, dvaro parke anuomet augo beveik dviejų šimtų rūšių ir veislių augalai. Svečiai į dvarą atvykdavo klevų, topolių ir kaštonų alėjomis, pro sustingusių liūtų saugomus vartus. Parke veikė oranžerija, kurioje auginti ananasai, abrikosai, vynuogės, laurų krūmai, būta tvenkinių, o viename jų – dirbtinė sala. Dekoratyviu parko elementu buvo originali mėsos rūkykla, tarnavusi ir kaip bokštas, iš kurio buvo galima apžvelgti apylinkes.
Ir šiandien parke išlikusi ankstesniojo, klestėjimo laikotarpio atmosfera, alėjos, įvairios augalų rūšys, tvenkiniai, taip pat rūkykla–apžvalgos bokštas. Netoliese teka upė Pienia, o parko vartus tebesaugo dvi aukštai ant kolonų stūksančios liūtų skulptūros.
Burbiškio dvaro Anykščių rajone parkas supa elegantiškus klasicizmo stiliaus rūmus. Čia auga liepos, gluosniai, guobos ir drebulės, tuopos, beržai, tujos ir kitos rūšys, viso daugiau nei trisdešimt medžių ir krūmų rūšių. Netoliese teka Anykštos upė.
Saldutiškio dvaro Utenos rajone parkas – dar vienas valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, užimantis kiek daugiau nei du hektarus. XIX amžiaus II-oje pusėje įrengto mišraus tipo parko pagrindinė dalis – centrinėje reprezentacinėje dalyje prie dvaro rūmų. Čia auga svetimžemiai, egzotinių veislių medžiai, suskaičiuojama virš dvidešimt retų medžių ir krūmų rūšių. Alėjomis parkas buvo padalintas į stačiakampius plotus, o aplink rūmus įrengti rožių krūmų puošiami takai. Parką prie Saldutiškio dvaro įkūrė tuometinis jo valdytojas Boleslovas Jaloveckis.
Raudondvario dvaro Kauno rajone parkas įkurtas XIX amžiuje, jis užima beveik keturių hektarų plotą ir supa renesanso architektūros dvaro ansamblį. Parko teritoriją puošia atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose auginamos senosios rožių veislės.
Belvederio dvaro Jurbarko rajone peizažinio tipo parkas įrengtas ypatingo grožio vietoje, palei Nemuną. Pietiniu šlaitu į upės slėnį nusileisti galima 365 laipteliais. Parko lankytojų laukia vingiuoti takeliai, apžvalgos kalvelė. Čia auga daug vietinių medžių rūšių, taip pat kaštonai, maumedžiai, pilkosios tuopos, tujos, pušys, kėniai ir kitos rūšys, esama senų didžiulių medžių. Viena parko alėja rėminama beržų, kita eglių, dar viena vakarinių tujų.
Jurbarko mieste esantį Jurbarko dvarą supa mišrus parkas, besidriekiantis palei Mituvos upę ir užima trisdešimties hektarų plotą. Švelniai banguotame parko reljefe čia įrengtos pasivaikščiojimui skirtos alėjos, per upę galima persikelti tilteliu, parko centre – apskritas parteris. Dvaro teritorijoje auga klevai, liepos, beržai, ąžuolai, skroblai, maumedžiai ir kitos medžių rūšys.
Zyplių dvaro Šakių rajone parke, kurtame dar XIX amžiuje, išlikusi kompozicija, keliai, takai ir tvenkiniai. Didžiulėje parko teritorijoje įrengtos balzaminių tuopų ir skroblų alėjos.
XIX–XX amžiaus pradžios Plungės dvaro parkas supa didingus rūmus. Vienas iš centrinių dvariškos aplinkos elementų – didžiulis fontanas su „Afroditės su trimis kupidonais“ skulptūra viduryje. Šiemet, 2020-aisiais, dvaro parke pradėtas atkurti buvęs vaismedžių sodas, pavasarį čia pasodinta 400 bijūnų, rudenį – net 130 senųjų veislių obelų.
Kretingos dvaro parkas buvo pradėtas kurti XVII a., vėliau rekonstruotas XIX a. Šio laikotarpio dvaro parkas buvo įrengtas prancūzišku stiliumi, jam suteikiant geometriškai tikslias formas. Alėjomis padalintas parko erdves puošė fontanai, kaskadiniai tvenkiniai, čia buvo auginami fazanai ir vynuoginės sraigės, o vasarą sklisdavo grafo išlaikomo orkestro atliekamos muzikos garsai. Šiandien mišraus tipo parke išlikusios tiesios alėjos, kitur, peizažinio planavimo dalyje, takai vingiuoti. Parke tyvuliuoja tvenkiniai, auga daug medžių ir krūmų rūšių, išlikę seni storakamieniai ąžuolai. Centrinėje dalyje prie rūmų atkurtas fontanas su skulptūra.
Šilutės Hugo Šojaus dvaro angliško tipo parkas įkurtas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Pro jį teka Šyšos upė, suformuoti tvenkiniai, įrengta alėja. Kadaise čia augo daugybės veislių medžiai ir krūmai, iš šiandien išlikę vertingų senųjų augalų.
Aštriosios Kirsnos dvaro Lazdijų rajone parkas įkurtas XIX amžiaus antroje pusėje, manoma, kad jo projekto autorius – Konradas Linkas, iš Seinų kilęs sodininkas. Banguotame parko reljefe įrengtos apžvalgos aikštelės, tvenkiniai, nutiesti takeliai ir mažalapių liepų alėja. Čia auga tokios medžių rūšys kaip ąžuolai, liepos ir klevai, skroblai ir uosiai, bukai ir maumedžiai, taip pat eglės, kaštonai, gluosniai ir kitos.
Seniausių Lietuvos dvarų parkų gyvavimo pradžia siekia XVII a. Kai kur dvarų aplinką pavyko atkurti, kitur senuosius parkus, kokie jie buvo kadaise, galime tik prisiminti, tačiau pasivaikščiojimas rudens išpuoštoje Lietuvos dvarų aplinkoje, kadaise didikų mintais takeliais ir alėjomis, skambėjusiomis po karietas traukusių arklių kanopomis, visuomet paliks puikių įspūdžių ir prisiminimų.
