Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Tokia yra trumpa Juodlės ežero atgimimo istorija, kurią verta žinoti važiuojant į Kurtuvėnų regioninį parką, o aplink ežerą įrengtas Juodlės pažintinis takas yra bene gražiausias visame regioniniame parke. Gal todėl ir tako ženklinimo lentelėse jis yra pažymėtas numeriu 1?
Atvažiavus nuo Šaukėnų Juodlės gatve arba iš Kurtuvėnų pusės pasiekus ežerą siauru miško keliuku iš karto atsiveria graži ežero panorama. Tik atidžiau įsižiūrėjus į stovinčius Kurtuvėnų regioninio parko stendus galima suprasti, jog aplink ežerą einantis pažintinis takas prasideda greta užtvankos. Vakariniame ežero krante takas eina pylimu ir pačia ežero pakrante, todėl iš šios pusės geriausia pasižvalgyti po žmogaus rankų pagalba sukurto ežero tolius ir paieškoti 8 jame esančių salų.
Salos, kaip ir pats ežeras, taip pat yra dirbtinės. Tvarkant ežero dugną nukastas gruntas buvo supiltas į krūvas, kurios, pakilus vandens lygiui, tapo salomis. Viena jų buvo vadinama "keliaujančia", kadangi šiek tiek keisdavo savo buvimo vietą, tačiau galiausiai baigė savo klajones ežere ir daugiau nebekeliauja. Vasarą, įšilus ežero vandeniui, galima pamatyti ir daugiau salelių, kurios atsiranda į vandens paviršių pakilus durpėms.
Tiek saleles paskaičiuoti, tiek po ežerą pasižvalgyti smagu nuo neseniai įrengto apžvalgos tiltelio, ant kurio yra antroji pažintinio tako stotelė, pasakojanti apie paukščius. Jų čia gausybė, todėl jau nuo 1967 metų šis ežeras paskelbtas paukščių draustiniu. Jame peri apie 30 rūšių paukščių, todėl jei nepavyks jų pamatyti gyvai, tikrai bus galima išgirsti skleidžiamus balsus.
Paukščių čiulbėjimą kartais nustelbia iš greta įrengtos naujos ir gražios stovyklavietės sklindantys žmonių balsai. Iškylaujančių ir besibūriuojančių žmonių čia galima sutikti dar daugiau, kai būna atidarytas gražiame mediniame pastate įsikūręs tradicinių amatų centras.
Palikęs vaizdingą, bet triukšmingą vietą, pažintinis maršrutas plačiai išmintu eglyno taku pasileidžia aplink ežerą priešinga laikrodžio judėjimo kryptimi. Kitas sustojimas – žemyninės kopos, kurios yra to pačio ledynmečio palikimas. Šiltėjant klimatui buvusioje šaltojoje dykumoje vėjo pustomos kopos pradėjo apaugti augmenija, ir dabar jos atrodo tarsi banguojanti miško paklotė.
Kankorėžiais nuklotas ir vietomis medžių šaknimis išvagotas takas lankytojų nestokoja. Kai kuriose vietose jis tampa visiškai siauru, tačiau tai neatbaido keliauti net su vaikiškais vežimėliais. Ir keliauja lankytojai abiejomis kryptimis, nors einant pagal laikrodžio rodyklę ženklinimas ne toks aiškus.
Su ženklinimu Juodlės pažintiniame take kiek persistengta. Anksčiau takas buvo pažymėtas mėlynos ir baltos spalvos juostomis ant medžių bei žaliomis rodyklėmis su žygeivio ženklu, ir tarsi to būtų maža, regioninis parkas įrengė dar vienas naujas ženklinimo lenteles, kurios gražesnės, bet klaidesnės. Yra vietų, kur gelbsti senasis žymėjimas. Maža to, be pažintinio tako maršrutas sutampa su kažkokiais kitais maršrutais, nuo kurių ženklinimo medžiai atrodo kaip skelbimų lentos. Vienoje vietoje priekyje ėjusi pagyvenusi pora apsisuko atgal. Sako, grįžtam, nes nebesuprantam, kur kokiu taku eiti.
Išnarpliojęs ženklinimo rebusą žingsniavau į priekį bei, priešingai nei dauguma sutiktųjų, sustodavau prie kiekvienos tako stotelės, tarsi tarpmiestinis autobusas, stojantis kiekvienoje stotelėje, ir taip paversdamas kelionę žudančiai ilga. Keliavimas Juodlės pažintiniu taku kėlė visai kitokius pojūčius, todėl lėtas žingsniavimas su trumpais sustojimais leido dar labiau mėgautis jaukaus miško draugija. Perskaitęs informacinius stendus apie kertinę miško buveinę, proskynas, bevardį upelį ir paprastąją pušį, artėjau prie pelkės.
Po truputį pradėjo keistis augalija, prasidėjo medinių lentelių takelis, o pro amžinai mažomis liekančių pušelių kamienus prasišvietė pelkė – vyšnaitė ant torto, kiekvieno pažintinio tako puošmena.
Pietrytinėje dalyje Juodlės ežerui užaugant stambiais vandens augalais formuojasi žemapelkė. Čia būtų galima pamatyti ir į Raudonąją knygą įrašytų augalų, tačiau artėjant prie apžvalgos aikštelės takas darosi vis prastesnės būklės. Galiausiai paskutinė keliasdešimties metrų atkarpa tampa įveikiama tik nuotykių ieškotojams, kurie pasiekę gražiausią pelkės vaizdą atveriančią vietą ant supuvusių lentų krūvos randa apynaujį informacinį stendą. Štai tokia vyšnaitė ant torto laukia vienoje gražiausių pažintinio tako vietų.
Telieka tikėtis, kad karantino metu pažintinius takus užplūdę lankytojai nepašykštės Kurtuvėnų regioniniam parkui pinigų už lankytojų bilietus, ir greitu laiku į pelkę nusidrieks naujas tos pačios stilistikos takas su apžvalgos aikštele.
Iki tol visą dėmesį skyręs ežerui ir jį supančiai gamtai, pažintinis takas sugalvoja paįvairinti kelionę ir sodintų liepų alėja atveda į Kaminskinę. Čia stovėjusioje sodyboje kadaise gyveno eigulys, o dabar vietovė vadinama pagal paskutiniųjų gyvenusių šeimininkų pavardę. Tik iš aprašymo galima įsivaizduoti seną sodybą su ūkiniais pastatais, į kurią vedė liepomis apsodintas kelias, juosė žabų tvora, kalvos papėdėje raibuliavo kūdra, o kiekvieną vandens iš šulinio sėmimą lydėjo svirties girgždesys. Aplink ganėsi gyvuliai, buvo šienaujamos pievos, todėl ši vieta taip ir neužžėlė mišku.
Toliau vedančiu taku užlipus į kalvą įrengta jauki atokvėpio vieta. Iš jos atsiveria vaizdas į Gabriejolės duburį, šįkart jau ne žmogaus, o bebrų darbo kūrinį. Bebrams užtvenkus Ilgos upelį, jis patvino ir susidarė pelkė. Už jos – Vainagių-Raudsparnės galvagūbris, kurį pragraužęs ištekėjo čia buvusių ledynmečio marių vanduo.
Kad pakliūtum į šią vietą, reikia tilteliu perėjus Ilgos upelį laikytis dešinės, o ne žingsniuoti pagrindiniu keliuku. Išlikęs senasis mėlynos-baltos spalvos ženklinimas – tikras išsigelbėjimas. Prasukęs ratą pro sodybą ir duburį tako maršrutas vėl grįžta į ežero pakrantės keliuką ir juo eina iki pabaigos. Dar liko pora stotelių, ir viena jų – nendrynas.
Vieniems nendrės – maistas, kitiems – namai, o einantiems ant pylimo įrengtu taku palei nendryną tai dar viena smagi pažintinio tako vieta. Beveik 5 kilometrų ilgio pažintinis takas neleidžia nuobodžiauti ir kiekvienoje tako dalyje turi kažką įdomaus. Kai tako pabaiga beveik ranka pasiekiama, maršrutas pasiūlo vėl išsukti iš kelio ir užlipus ant Juodlės kalno žvilgtelti į ežerą iš viršaus.
Daugiau nei prieš 50 metų žmonių rankomis sukurtas ežeras dabar yra ne tik populiari poilsiautojų vieta, bet ir paukščių įvairove turtingiausias Kurtuvėnų regioninio parko vandens telkinys. Siekiant išsaugoti įvairų reljefą, retų augalų ir gyvūnų buveines yra įsteigtas Ilgos kraštovaizdžio draustinis, o vienas iš informacinių stendų primena, jog čia ribojamas stovyklavimas bei triukšmingi renginiai, tačiau skatinamas gamtos pažinimas. Kitaip sakant, keliaukite Juodlės pažintiniu taku, tačiau iškyloms rengti pasirinkite kitą vietą.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
