Į Salantų dvaro parką veda ne tik spalvingo gaidžio skulptūra, bet ir informacinis centras, nurodantis, kad pasivaikščiojimo metu galima pamatyti patį storiausią Lietuvoje kaštoną.
Atsivėrė nematyti Salantai
Dvaro parkas įkurtas ant Salanto upės kranto. Slėnyje pastatytas žaidymų aikštynas, įrengta maudyklė. Į šlaitą veda akmeniniai takai atveriantys gausią parko augmeniją, trykštančius šaltinius. Šiame parke auga klevai, liepos, ąžuolai, šermukšniai, eglės, beržai, guobos, kaštonai.
Parko istorijos pradžia siejama su XVIII-XIX amžiais čia gyvenusiais didikais Gorskiais.
Ilgą laiką parkas buvo sužėlęs, apleistas, sunkiai praeinamas. 2013-aiais jis buvo sutvarkytas ir atvertas lankytojams: vietos gyventojai ir atvykėliai išvydo dar nematytus Salantus. Takai veda iki Salantų bažnyčios, centrinės gatvės su kavinukėmis ir parduotuve, kur galima įsigyti garsiojo pyrago.
Puošmeną užpuolė kandelės
Dvaro parko pasididžiavimas – storiausias kaštonas Lietuvoje. Tai valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, siekiantis 28 metrų aukštį. Kaštonas yra maždaug 1,53 metro skersmens ir 4,8 metro apimties. Nuo 1999-ųjų medis yra saugomas.
Parke apsilankę žmonės nerimauja: ar ir šį gražuolį užpuolė kenkėjai, pastaraisiais metais puolantys šalies kaštonus? Salantų kaštono lapai jau liepą nurodę, apsiraitę.
O taip kaštonas atrodė 2019 m.:
Salantų regioninio parko ekologas Antanas Kubilius teigė, kad šis kaštonas gali būti ne tik storiausias, bet ir vienas seniausių kaštonų Lietuvoje. Tikėtina, kad jis galėjo būti atvežtas iš Lenkijos.
„Greičiausiai jis buvo pasodintas parko kūrėjų. Skaičiuojama, kad šiam medžiui galėtų būti apie 200 metų“, – kalbėjo parko ekologas.
Anot jo, medis jau pasiekęs savo biologinę brandą, tad natūralu, kad jį gali traukti ligos, kenkėjai.
Vertybe laikomą kaštoną apniko keršakandė, pastaraisiais metais itin aktyvi Lietuvoje. Tai keršųjų kandelių šeimai priklausanti drugių rūšis, kuri atklysti galėjo iš Balkanų. Jos minta kaštonų lapais, palikdamos rudas dėmes.
Ekologas teigė, kad vienais metais gali būti keršakandžių daugiau, kitais – mažiau. Šiltuoju metu jų gali išsiristi kelios kartos ir dar vasaros vidury medžiai likti be lapų.
Keršakandžių pastebima ir ant kitų parko kaštonų. Rudenį pažeistus medžių lapus reikia utilizuoti, taip sunaikinant ir kenkėjus. Kai kuriuose miestuose imamasi ir kitų priemonių – ant pažeistų medžių iškabintos specialios gaudyklės.
A.Kubilius pasakojo, kad storakamienių kaštonų galima išvysti ir netoliese esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke.